Žurnalistė Rimantė Kulvinskytė: „Mes įsivaizduojame, kad laimė turi būti Dalai Lamos citatų lygio, bet ji yra labai žemiška“

Žmonės

Viktorija REKSTYTĖ

„Laimės dieta“ – kelerius metus gyvuojantis žurnalistės Rimantės Kulvinskytės prekinis ženklas. Tokio paties pavadinimo laida karaliauja LRT Radijuje ir tinklalaidžių platformose. Žurnalistė atvirauja, kad radijo eteryje yra savimi ir dėl to sulaukia įvairių reakcijų. Vieni klausytojai nepritaria nevaržomam juokui laidos metu, kiti dėl „Laimės dietos“ brenda iš depresijos liūno. Rimantė atskleidė, kokiomis taisyklėmis vadovaujasi kurdama laidą, kaip padeda atsiverti svečiui ir kodėl stengiasi pamilti kiekvieną pašnekovą. 

Pastaruoju metu dėl pandemijos pašnekovus kalbinate nuotoliniu būdu. Kokią įtaką pokalbiui daro tai, kad nematote pašnekovo, jo veido reakcijų, gestų ir girdite tik balsą? 

Yra keli aspektai. Visų pirma, svarbi paties pašnekovo patirtis kalbant tiesioginio eterio metu. Jeigu pašnekovas yra drąsus, turi ne vieną interviu savo patirties skrynioje, jo nereikės atrakinti ir apšildyti. Jeigu pašnekovas yra nepatyręs, natūralu, kad žymiai lengviau, smagiau ir paprasčiau jį padrąsinti, kai matai jo akis, gali jam linktelti ir parodyti, kad „taip, tu labai puikiai pasakoji“. 

Kai matome vienas kitą, reakcijos yra natūralesnės. Yra netgi lengviau išlaikyti tylos pauzes, kurių labai prisibijo mūsų radijo laidų vedėjai. Daugybė ilgamečių radijo laidų vedėjų yra prisipažinę, kad jie įsimyli savo balso skambesį, negali pakęsti tylos ir negali patys nekalbėti, todėl pertraukia pašnekovą. Ypatingai tada, kai pašnekovo nematau ir jis sekundę leidžia sau pagalvoti, lyg ir norisi lipti ant viršaus ir pasakyti kažką, kad, neduokdie, etery nebūtų tylos. Nors, mano nuomone, tyla yra pokalbio dalis ir pagalvojimo momentas suteikia labai daug unikalumo. 

Nors pirmenybę teikiu gyvam pokalbiui, prisipažinsiu, kad būna dienų, kai nesinori plauti plaukų. Tokiais atvejais būnu laiminga, kai įrašinėju iš namų, nes galiu užsitepti veido kaukę, nepersirengti ir likti su chalatu. Tada galvoju, kad jūs nežinote, jog aš nacionalinio radijo eteryje esu beveik pusnuogė. 

Kaip padrąsinate pašnekovus, kai vienas kito nematote? 

Žinoma, yra frazės kaip „įdomu“, „labai teisingai pastebėjote“, „kaip džiaugiuosi, kad jūs tuo pasidalinote“ ar „kaip unikalu“. Man natūraliai patinka žmonėms sakyti komplimentus, o mes, lietuviai, jų sakome labai mažai ir todėl juos žmonės labai gerai išgirsta ir pasiima į širdį. Bet kokiu atveju, manau, imant interviu visada svarbiausia pasiruošimas – kiek skiriama laiko pasiruošti, pasidaryti pokalbio su pašnekovu planą, apie ką bus kalbama ir kokie klausimai. Iki šiol nuoširdžiai ruošiuosi laidoms, pasidomiu tuo žmogumi, pasėdžiu valandą kitą, ieškodama jo asmeninių gyvenimo detalių. Pašnekovui vien tas suvokimas, kad tu į jį, kaip objektą, įdėjai pastangų, yra jau labai didelis komplimentas. Mes neįpratę būti pastebėti, pamatyti ir įvertinti ir, kad kažkas žino, jog baigei Kaišiadorių mokyklą. Vien tai ištiesina nugarą ir išpučia krūtinę, o ir pačiam žurnalistui į naudą – iškart sukuriamas visai kitoks ryšys. 

Jeigu kalbinu uždaresnį žmogų ar turintį šarvą, kaukę, pirmi klausimai gali būti lengvi ir niekuo nesusiję su juo pačiu. Mėgstu tokius apšildančius klausimus kaip: „ką rinktumeis: kolą ar pepsi, apelsinus ar bananus?“ Arba trumpų „taip ar ne“ atsakymų klausimus, pavyzdžiui, „su kuo kautumeis: su krokodilu ar su meška?“ Kadangi pradžioje pašnekovas atsako į daug lengvų klausimų, pagal visas strategijas po to jam lengviau atvirai atsakyti ir į sudėtingesnius klausimus. Yra visokių būdų, kaip apšildyti pašnekovą.

N.Bieranco nuotrauka

Kaip ruošiatės interviu, kai apie būsimą pašnekovą yra daug informacijos, bet turite nedaug laiko pasiruošti? Kaip apdorojate informaciją? 

Visada pasirenku kampą, kaip aš noriu atskleisti savo pašnekovą, galvodama apie jį kaip asmenybę. Jeigu su pašnekovu konkrečiai tariamės kalbėti apie kažkokią problemą ar įvykį, stengiuosi, kad tai nebūtų vien apie jo asmeninį gyvenimą. Pasidomiu statistika, pasauliniais įvykiais, pamąstau apie savo pačios asmenines patirtis. Pirmiausia pasidalinimas savo pačios išgyvenimais ir prisipažinimas yra dar vienas iš būdų, kaip atrakinti pašnekovą. Mes esame empatiškos būtybės, nes išgirdę, kad vienam šiandien buvo šūdina diena, irgi puolame sakyti „aš irgi vakar su vyru susipykau“. Mes taip veikiame. Bet kokiu atveju, per tiek žurnalistinės patirties metų, manau, išmokau matyti žmogų. 

Visus „Laimės dietos“ pokalbius dėlioju dramaturgiškai. Pokalbį įsivaizduoju kaip filmą. Pirmiausia yra lengva įžanga, pristatymas, bendri klausimai apie vaikystę ar paveikiausias pamokas. Paskui yra kulminacija – išgyvenimai, suklupimai ir atsitiesimai – ir galiausiai finalas – pašnekovo patarimai. 

Ar ruošdamasi pokalbiui kreipiatės į pašnekovo draugus ir artimuosius ir klausiate, koks jis yra namie? 

Ne, bet aš žinau, kad tą daro Nemira Pumprickaitė. Tą darydavau ir aš, kai dirbau žurnalo „Playboy“ redakcijoje. Ten turbūt turėjau didžiausią prabangą ilgai ruošti medžiagą. Straipsniui – artimųjų apklausinėjimui, pokalbiui su herojumi – galėjau skirti savaitę ir to iš tikrųjų labai pasiilgstu. Dabar tokiame strimgalviais lekiančiame pasaulyje, prisipažinsiu, neturiu tiek laiko. Pokalbiui ruošiuosi apie tris valandas: kelias valandas išsamiai ieškau informacijos apie pašnekovą ir apie valandą dėlioju laidos struktūrą. 

Kaip nusprendžiate, ką pakviesti į laidą? 

Visaip. Dirbu nacionaliniame radijuje ir, aišku, kad pašnekovų reikia visokių ir įvairių. Nors keista, nebūtinai žvaigždės ar tie žmonės, kurie manai, kad surinks daugybę paspaudimų, jų ir surenka. Matyt, tai diktuoja ir LRT Radijo klausytojų auditorija, kuri yra labai intelektuali ir reikli tiek turiniui, tiek veidams. 

„Laimės dieta“ yra mano visiškai asmeninis reikalas tuo, kad arba aš joje sprendžiu savo asmenines problemas, arba kalbinu tuos žmones, kuriuos visada svajojau pakalbinti. Kalbant apie asmenines problemas, tai, pavyzdžiui, jei man atsiranda miego problemų, pasikviečiu somologę, gydančią miego sutrikimus. Jei griūva darbai, kviečiu laiko planavimo specialistą. Jei su vyru pykstuosi dėl buities, kviečiuosi merginą, kuri išmano, kaip efektyviai tvarkytis namus. 

O kalbant apie žvaigždes, nesivaikau konkrečių jų gyvenimo įvykių ir tikrai neprašau, kad išsipasakotų man apie skyrybas ar netektis. Išties, aš turiu žavėtis žmogumi, visada turiu truputį įsimylėti savo pašnekovą, kad interviu visiškai suskambėtų. 

Kodėl Jums reikia įsimylėti pašnekovą? 

Manau, kad jeigu į jį pasižiūrėsiu mylinčiomis akimis, tokį galėsiu parodyti ir pasauliui. O pašnekovas meilės gaus lygiai taip pat per mano straipsnius ar laidą. Manau, kad vedėjas diktuoja požiūrį į svečią. Jeigu yra jaučiamos išankstinės nuostatos, įtampa arba vedėjo susireikšminimas ir neduodama šansų reabilituotis, klausytojai negali lengvai sekti pokalbio, nes jie stoja į vieną ar kitą pusę. 

Žinoma, žurnalistika yra visokia. Kalbant apie aktualijų žurnalistiką, aštrus požiūris būtinas ir netikiu, kad Rita Miliūtė galėtų ar turėtų įsimylėti kiekvieną politiką. Bet gyvenimo būdo žurnalistikoje, kurią aš kuriu, man atrodo, kad mylėti pašnekovą yra būtina. 

Viena iš mano pagrindinių taisyklių yra leisti pašnekovui kalbėti. Mėgstu klausytis ir duoti eterį žmonėms. Tiesą pasakius, jaučiau šiokią tokią gėdą ir galbūt abejodavau, ar viską darau teisingai, nes leisdavau pašnekovams tiesiog kalbėti ir jų nepertraukinėdavau ir vieną, ir tris minutes, kas radijuje yra nesuvokiama. Jeigu žmogus kalba taip įdomiai ir man patinka, tai lygiai taip pat turėtų jaustis ir mano klausytojas. Dėl to leidžiu kalbėti, patarti ir įkvėpti. Mąstau, už ką man moka pinigus, jeigu tik klausau, gal turėčiau kažką ir pasakyti. Bet tokį dviprasmį jausmą paleidau, nes iš pašnekovų sulaukiau padėkų.

Jūs paminėjote LRT radijo klausytojus. Ar iš jų sulaukiate komentarų, atgalinio ryšio apie „Laimės dietą“? 

Aš manau, kad lietuviai yra linkę sakyti labiau blogus dalykus. Į savo asmeninę ir „Laimės dietos“ Instagram bei Facebook paskyras aš sulaukiu daugybės laiškų. Būna net keista, kad žmonės visame pasaulyje klausosi laidos. Vis dėlto mūsų diaspora yra labai didelė. Būna, kad moterys rašo, jog išgyvena pogimdyvinę depresiją ir laukia ketvirtadienių, nes laida joms padeda stumtis pirmyn. Yra daugybė vyrų, rašančių, kad klausosi laidos sportuodami ar stumdydami vaikų vežimėlius. Man tai yra kažkas tokio… Aš, ruošdama laidas, niekada negalvoju, kaip paveiksiu žmones, nes kuriu dėl to, kad man smagu tą daryti. „Laimės dietai“ jau dveji metai. Kai ji startavo, buvo daugybė skeptikų šios laidos tematikos atžvilgiu. Dabar „Laimės dieta“ yra tarp trijų klausomiausių LRT Radijo laidų ir laikosi mediatekos tope. Tai man yra wow.  

O kas pasiekia patį radiją, turbūt ypač paaštrėja per pilnatį, tai, kad esu per atvira, draugiška ir per daug juokiuosi. 

Bet tai nėra blogai. 

Laidos pavadinimas – „Laimės dieta“, tai gal aš turėčiau būti laiminga? Bet, matyt, ilgamečiams klausytojams gal labiau norėtųsi stojiškumo, šalto profesionalumo, kuriuo pasižymi žinių skaitytojai, o aš kartais ir nusikeikiu, ir apie papus pakalbu, ir nebijau būti savimi. Aš įsivaizduoju, kad kai kam prasideda nervinis akies tikas. 

Jūsų „Laimės dieta“ yra daugiau nei radijo laida. Pavyzdžiui, ji mane pasiekia kaip tinklalaidė per Spotify. Be to, turite ir socialinių tinklų paskyras bei internetinį tinklalapį. Prisiminkite idėjos kelią. Kokios emocijos lydėjo, kas paskatino sukurti „Laimės dietą“? 

„Laimės dietą“ sukurti paskatino mano vyras. Mes buvome ką tik grįžę iš Azijos ir buvo tikrai nelengvas laikotarpis ir nežinia, nes viskas, ką turėjome prieš tai, buvo pasikeitę. Aš vis sukau galvą, kur link eiti. Povilas man sakė, kad turiu daryti tai, kas mane džiugina ir tada partneriai atsiras savaime, nes jie matys, kaip viską gerai darau. Per mano gimtadienį Povilas visų draugų paprašė, kad sveikindami jie kažkiek paaukotų pinigų „Laimės dietai“. Buvo paaukoti 452 eurai, už kuriuos sukūrėme tinklalapį. Tada pradėjau rašyti ir labai greitai pradėjo augti sekėjų skaičius. Matyt, Lietuvoje laimės temos tikrai trūko, bet apie ją niekas nekalbėjo. Netrukus gavau ir LRT Radijo pasiūlymą vesti laidą. „Laimės dietą“ pasiūliau šiek tiek netikėdama ir prisibijodama, bet gavau atsakymą, kad tinka, nes idėja skamba labai gerai ir tokių laidų nėra. 

Siūlėte tokio paties pavadinimo laidą, kad galėtumėte viską apjungti? 

Taip, mūsų tikslas buvo turėti didelį media kanalą. Radijo laida tarnauja šito prekės ženklo populiarinimui, o partneriai, su kuriais darome užsakomąjį turinį, gauna didesnę auditoriją. Tai vienas kitam labai gelbsti. Tikrai daug pastangų skyrėme „Laimės dietai“, todėl man labai smagu, kad ir laida taip pat pavadinta. Nereikia dvigubai dirbti reklamuojant laidą. Bet iš pradžių sulaukiau iš kolegų žurnalistų klausimų, apie ką kalbėsiu „Laimės dietoje“, ar tai sektantų laida.

E. Blaževič LRT nuotrauka

Mes toli gražu nesame laimingiausi žmonės pasaulyje ir gal laimė lietuviams yra tabu tema? Gal dėl to toks ir kai kurių žurnalistų požiūris? 

Taip, mes nelabai galime pasigirti, kad esame laimingi, nes kiti pradės kreivai žiūrėti. Reiškia, kad tu mokesčių nemoki. Negali būti laimingas, nes įtartinai visiems iškart atrodai, jeigu tau gerai sekasi ar jeigu pasakai, kad „man viskas puiku“. Kažkodėl įsivaizduojama, kad laimė yra tada, kai krišnaitai keliauja Gedimino prospektu ir gieda Hare Krišna. Kas irgi yra laimė, nes šitas sąskambis, pasirodo, veikia nervų ląsteles ir daro žmogų laimingą, todėl jeigu einant gatve dainuodami praėjo krišnaitai, neįmanoma nesišypsoti. 

Aš norėjau kalbėti apie visokias laimės formas. Netgi tie patys žymūs žmonės, specialistai, įvairių sričių asai, kai jiems paskambindavau, kad noriu kalbėti apie laimę, sakydavo, jog laimės nėra. Ir kiek tų gudrių knygų apie gyvenimo prasmę perskaitęs esi, vis tiek džiugina paprasti dalykai: mažametė dukra, skanus maistas, kurį valgydamas jautiesi laimingas, ar kelionių prisiminimai. Mes įsivaizduojame, kad laimė turi būti Dalai Lamos citatų lygio, bet ji yra labai žemiška. 

Manau, kad klausytojams yra labai svarbu, kai autoritetai primena, kad jie laimingi valgydami sumuštinį su daktariška dešra, nes mes dažniausiai tokius dalykus pamirštame. 

Jeigu Jums būtų pasiūlę filmuoti laidą, ar būtumėte tam pasiryžusi? Ar Jums yra artimesnis radijo laidos, tinklalaidės formatas? 

Visaip. Aš neslėpsiu, kad mes turime planų „Laimės dietą“ perkelti į televiziją, vien iš pragmatiškų sumetimų, kad tai didesnė sklaida, nes vis dėlto žmonėms labiau patinka žiūrėti, o ne klausyti. Aišku, mano dideliam džiaugsmui tinklalaidės išgyvena aukso amžių. Jos kuriamos, mes klausydamiesi sportuojame, judame ir tobulėjame su jomis. 

Bet aš kol kas neradau formos, nes nenorėjau, kad tai būtų identiškas pokalbių šou atkartojimas. Norėjau, kad tai būtų daug daugiau ir vis dar ieškau dramaturginės formos, formulės šitai laidai. 

Bet grįžtant prie radijo ir televizijos, didžiausias skirtumas yra turbūt tas, kad dirbant radijuje nėra tikslaus scenarijaus, kaip viskas vyks. Tiek dirbdama tiesioginiame eteryje, tiek darydama išankstinius įrašus, esu visiškai savimi. Pasilieku daugybę vietos improvizacijai, nuostabai, pažaidimams. Aš galiu nesidažyti, neturiu 9 valandas avėti batų su 9 cm aukščio kulneliais.

Kuo Jums artimos tinklalaidės? 

Tuo, kad nėra įsipareigojimo žiūrėti ir nesu prirakinta prie televizoriaus – klausydama galiu judėti, sportuoti. Aš daug visko darau, turiu mažą vaiką. Tarkim, lankstydama skalbinius galiu klausytis Seth Rogen tinklalaidės, kurios visada labai laukiu. Tada visi buities darbai praskrieja. Nesakau, kad gerai, kai negali tiesiog atsisėsti ir pasimėgauti, bet vis dar mokausi tai daryti. Man patinka prasmingai išnaudotas laikas, patinka kažką sužinoti ir kad turiu apie ką pasikalbėti su vyru, kai grįžta po darbų. 

Laidos metu pašnekovų prašote įvardinti, kas jiems yra laimė. Pabaigai įvardinkite savo laimės receptą. 

Trys žodžiai, kuriais daugiausia vadovaujuosi pati – neteisti, nekritikuoti ir nesiteisinti – ir trys dalykai, kurių mokau savo vaiką – būk mylintis, mandagus ir naudingas. Tai viskas, ko reikia gyvenimui. Manau, atviros akys ir atvira širdis reikalinga, kad neskubėtum teisti ir kritikuoti žmonių, kad pabūtum jų marškiniuose ir batuose, ir suprastum, kodėl jie elgiasi, kaip elgiasi. Turėdami atviras širdis mes į savo gyvenimą pasikviečiame daugybę naujovių, naujų požiūrių, įdomių pokalbių ir kartu augame su naujais pašnekovais, pažintimis ir žiniomis. 

Naudota T.Juškaičio nuotrauka.