Pažintis

Adolfina Kunčiūtė: „Studijos užsienyje netraukė, noriu gyventi ir kurti čia“

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Nuo pat vaikystės aktore svajojanti tapti Adolfina Kunčiūtė šiandien mažais žingsneliais kopia savo svajonės link. Kaip pati sako – augo tokioje aplinkoje, kur teatro sceną tekdavo matyti ganėtinai dažnai, kartu su močiute visada apsilankydavo Kauno muzikinio teatro užkulisiuose, tėvai nuolat vesdavosi ir į įvairius spektaklius. Nors baigiantis dvyliktai klasei didelių dvejonių dėl stojimo Adolfina neturėjo, savęs studijuojančios užsienyje ji neįsivaizdavo. Tačiau po mokyklos ji dar dvejus metus niekur nestojo ir aktyviai savanoriavo. Apie aktorystės studijas, kuriamus personažus, darbą televizijos serialuose bei neseniai įgytą patirtį prodiusuojant trumpametražį filmą „Nukryžiavimas“ kalbamės su LMTA studente Adolfina Kunčiūte.

Adolfina, kaip Jūsų gyvenime atsirado aktorystė?

Dažna klasika – iš vaikystės. Mano močiutė mane mažą visuomet vesdavosi į Kauno muzikinio teatro užkulisius, turbūt ten ir susiformavo mano suvokimas apie tai. Nuo vaikystės ir tėvų buvau vedžiojama į spektaklius – turbūt taip automatiškai ir įsiskiepijo. 

Ar jau nuo pat vaikystės svajojote apie kino, teatro sceną?

Tai čia viskas susisieja – kadangi tokioj aplinkoj augau, tai viskas taip ir išsirutuliojo – atsirado vaikiškas noras toje aplinkoje ir pasilikti, kuris po to peraugo į sąmoningą pasirinkimą.

Studijų kryptis buvo aiški jau dvyliktoje klasėje, ar visgi dvejojote?

Buvo labai aišku, net neleidau sau laikyti matematikos egzamino (šiuo metu jis privalomas visiems, išskyrus į menus stojantiems. – aut. past.). Sakiau, kad nesvarbu, jei neįstosiu, nenoriu netyčiom ,,palūžti“ ir neįstojus nuspręsti studijuoti ko nors nesusijusio su menais. Gal tai ir kvaila, bet kol kas blogų pasekmių nebuvo.

Ir kodėl būtent LMTA?

Prestižas … Juokauju. Nenorėjau stoti į užsienį, nes noriu likti Lietuvoje ir kurti čia. Studijos užsienyje netraukia – bijau prisitaikymo prie visiškai kitokio mentaliteto, jaučiu, kad Lietuvoje man maloniau. O jei jau malonu, tai bėgti nesinori, įtariu, kad galimai po keliasdešimties metų būsiu patriotė. O kažkur kitur be LMTA stoti nelabai norėjosi ir labai džiaugiuosi, nes esu apsupta nuostabių dėstytojų.

Pakalbėkime apie Jūsų pirmuosius vaidmenis, galbūt šiandien juos dar prisimenate? Kokie jie buvo?

Taip. Voveraitė „Grybų kare“. Močiutei pasakius, kad turėsiu vaidinti voveraitę, pamiršau paminėti, kad tai J. Marcinkevičiaus kūrinys, tad ji atsiuntė tikrą voverės kostiumą. Atrodo, man buvo labai liūdna…

O kokios patirties Jums davė darbas televizijoje, seriale „Bloga mergaitė“?

Esu laiminga, kad teko taip anksti suvokti šią produkciją ir kaip ji veikia, sutikau daug puikių žmonių, taip pat gavau puikią patirtį mokytis tekstą tik vieną dieną prieš filmavimą. Dabar tokios prabangos neturiu, tenka daug stipriau gilintis į tekstą studijose, o tai man daug artimiau. 

Ar Lauros vaidmuo Jums asmeniškai buvo artimas, o gal kaip tik esate visiška priešingybė šiam personažui? 

Serialo režisieriai, kurie buvo labai šaunūs, neprašė kurti specifinio personažo, atrinko aktorius tokius, kokie jie yra, tad Lauroje tikrai yra dalis manęs.

Apskritai, koks yra Jūsų kelias personažo link? Ar greitai pavyksta „persijungti“ į kitą asmenį?

Šiuo metu esu personažų kūrimo kelyje, todėl jo apibūdinti negaliu. Gal sugebėsiu tai padaryti, jei kada nors būsiu sukūrus tikrus vaidmenis. Šiuo metu mano kelias paprastas – stengiuosi pasitikėti dėstytojais ir jų siūlomais kūrimo principais.

O koks Jūsų nuomone yra pats didžiausias iššūkis aktorystės profesijoje?

„Kad nepavažiuotų stogas“.

Kaip manote, ką turi jauni aktoriai, ko šiandien neturi scenos profesionalai?

Modernesnį požiūrį į kino meną. Čia ne visi, žinoma.

Jaunųjų aktorių karta. Kokios perspektyvos jų laukia Jūsų akimis?

Atsižvelgiant į dabartinį laikotarpį, net neįsivaizduoju. Kol kas tik kyla idėjos apie tai, kaip visi ateityje vaidina „Zoom“ teatre ir tik jame. 

Be to, kad studijuojate ir vaidinate, taip pat aktyviai savanoriaujate ne vienoje organizacijoje, kaip Jums pavyksta suderinti tiek skirtingų veiklų?

Tai nelabai ir pavyksta. Po mokyklos turėjau dvejus laisvus metus, tad visur labai aktyviai dalyvavau – man nelabai artimas poilsio režimas. Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje ir be studijų laiko nelieka niekam, savanorystes spėju vykdyti tik vasaros metu.

Beje, visai neseniai, 2020 metais, išėjo vaidybinis trumpametražis filmas „Nukryžiavimas“,  prie kurio atsiradimo prisidėjote ir Jūs, ką ši patirtis davė Jums?

Na, tai gavau prodiusavimo patirties – komunikacija, greitas reagavimas į situacijas, laiko planavimas, bandymas suvaldyti stresą. Tokie būtų pagrindiniai dalykai.

Ar darbas už kadro lengvesnis, o galbūt atvirkščiai, prodiusuoti filmą sunkiau nei jame vaidinti?

Nepalyginama. Aktorius atlieka savo sunkų, bet malonų darbą, prodiuseris – taip pat. Nėra nei lengviau, nei sunkiau, man asmeniškai – abu dalykai įdomūs, o jei man yra įdomu, tai sunkumas labai nublanksta. 

Iš kur semiatės įkvėpimo naujoms veikloms?

Įkvėpimas kyla tada, kai yra laisvo laiko ir reikia jį užpildyti, o pildau arba menine veikla, arba užsiėmimu su vaikais stovyklose ir pan.

Galbūt ateityje galėsime išvysti ir Jūsų režisuotą filmą, ar visgi Jums mielesnė aktorės pozicija?

Nežinau, ar po studijų būsiu pasiryžusi vaidinti. Nenoriu prisikalbėti, nors pafantazuoti labai norisi. Mintyse dažnai sukasi filmo idėjos, tačiau šiandien įgyvendinimui galimybių neturiu ir nieko čia tokio.

Kaip jaunam žmogui nepamesti savęs ir teisingai pasirinkti studijų kryptį? Kas Jums padėjo apsispręsti ir ko palinkėtumėte aktorystės studijas besirenkantiems būsimiems studentams? 

Siūlyčiau pasiimti laisvus metus po mokyklos, jeigu nesi užtikrintas savo pasirinkimu. O kryptį reikia rinktis pagal tai, ko labiausiai nori. Jeigu nieko nenori, tai niekur ir nestok. Stoji, kai užsinori. O dėl apsisprendimo – manau, kad nėra vienintelio gero apsisprendimo – aš vis dar sprendžiu, ar tai tikrai mano kelias. Jei tai ne jis, tada neverta savęs kankinti. Manau, kad jeigu turi tam galimybių – reikia išbandyti kuo daugiau.