Ką reiškia būti kritiku?

Patirtis

Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ

Ar kada susimąstei, kas yra kritikas? Ar tokį žmogų lengva atskirti gatvėje? Galbūt jis piktas, einantis surauktu veidu, dėl ko atrodo, kad nieko daugiau nesugeba, tik kritikuoti kitus? Iš tiesų, visai ne. Kritikas, nesvarbu kokios srities – maisto, literatūros, o gal kino – yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik jo darbas yra teikti konstruktyvią kritiką: tai, ką galima patobulinti, pakeisti, kad būtų geriau, o ne žeminti ar peikti kūrėją. Šiame tekste pakalbėsiu apie savo trumpą kritikės patirtį rašant literatūrines recenzijas ir taip pat pasvarstysiu, kokios savybės yra reikalingos norint būti kompetetingu recenzentu, kurio nuomone pasitiki visuomenė.

Gal pradėsiu šiek tiek iš toliau. Privalomosios praktikos universitete pagaliau leidžia išeiti su  teorinėmis žiniomis į „platųjį pasaulį“ ir parodyti, ką gali. Praktika neretai tampa ir darbo vieta, jeigu vadovas pamato tavo norą dirbti, užsispyrimą ir kūrybingumą. Dažnai girdžiu, kad daug kas bijo praktikos, nes tai staigus patekimas į galbūt visai kitokią aplinką nei universiteto, o taip pat pažintys su naujais žmonėmis. Tačiau svarbiausia tai priimti ramiai ir negalvoti apie galimas nesėkmes: juk niekada nežinai, o gal bus taip šaunu, kad vėliau, pasibaigus praktikai, tau pasiūlys padirbėti kartu su jais!

Man rudens semestras, neneigsiu, tikrai buvo darbingas, nes atlikau praktiką mėnraštyje „Metai“. Žinoma, buvo nejauku nerti tarp profesionalų, kritikų-ekspertų, kurie tai daro jau daugelį metų. Pati, asmeniškai, su recenzijos žanru susidūriau pirmą kartą (kalbu apie tikrąsias recenzijas, o ne bookstagramerių atsiliepimus ar Facebook‘o įrašus). Esu ne vieną skaičiusi, tiesa, ir daug ko nesupratusi, nes didžiųjų grandų recenzijas nėra paprasta skaityti, reikia turėti nemenko išprusimo, kad jos tikrai surezonuotų su skaitytoju. Taigi, pradžia buvo nelengva, nors mano praktikos vadovė buvo tikra savo srities profesionalė, teikė man patarimus ir komentarus, jei kildavo klausimų, visada galėdavau klausti, taigi iš darbo etikos pusės nejutau jokio diskomforto. Mano visa praktika susidėjo iš 3 naujausių lietuvių autorių prozos knygų – taigi 3 recenzijos. Jei jums atrodo nedaug, pabandysiu įrodyti, kad tikrai daug, o ypač kai turi suspėti su paskaitų darbais ir kolokviumais. Vienos recenzijos apimtis ~10 tūkst. spaudos ženklų, maždaug 3 puslapiai, tačiau tai tik formalumas. Sunkiausia dalis buvo atrasti savyje gylio, ieškoti prasmių, diskutuoti, prieštarauti, nesutikti su autoriaus nuomone. Tuo metu man atrodė: kas aš esu tokia, kad galiu kritikuoti rašytojo kūrinį? Tik lietuvių filologijos studentė, kuri dar net universiteto nebaigė, taigi tikrai pienburnė, be jokių kompetencijų. Turėjau nemažai pakovoti su savo vidiniu cenzoriumi arba kitaip – sovietine baba, kuri, manau, gyvena daugelyje mūsų.

Dabar tikriausiai įdomu, kokios savybės svarbios norint, kad jūsų kritika (šiuo atžvilgiu, ne tik literatūros, bet ir apskritai) būtų įdomi ir autoritetinga. Pirmiausia, ko galbūt man pačiai pradžioje trūko, tai yra įžvalgumas. Stengtis žiūrėti į kūrinį ne tik kaip į objektą, kurį turi išstudijuoti, bet ir kaip į reiškinį, sugebėti pamatyti jį ir platesniame Lietuvos ar pasaulio kontekste, palyginti su dabarties aktualijomis, kiek tai atspindi dabartinę visuomenę. Taip pat – aštrus protas, gebėjimas surasti ir teigiamų pusių, pavykusių dalykų, gerų sprendimų bei pateikimas konstruktyvios kritikos, kas iki galo neįtikina skaitytojo arba yra iki galo neišpildyta kūrinyje. Žinoma, bene svarbiausias dalykas – tai pasitikėjimas savo nuomone ir žiniomis, nes jei kritikas abejoja ir neargumentuotai svarsto, tada ir skaitytojas negali pasitikėti kritiko kompetencija. Svarbu nebijoti turėti savo nuomonę, o jei ji skiriasi nuo kitų – valio, kitas žingsnis ją tikslingai argumentuoti ir parodyti, kodėl jums tai yra svarbu. Na, ir paskutinė savybė, kurią norėčiau paminėti, yra kūrybiškumas, nes kiekvienas kritikas kažkuria prasme yra ir kūrėjas. Daugumą kritikų galima atskirti iš jų rašymo stiliaus bei aspektų, į kuriuos jie kreipia dėmesį, taip pat iš tono: ar jis yra labiau kritikuojantis, ar nusivylęs, o gal nustebęs. Dar svarbu ir tai, jog kritikas prisiima atsakomybę už tai, ką rašo ir mąsto, todėl turi būti užtikrintas savo pozicija 100 procentų.

Reziumuojant, kritiko darbą linkėčiau išbandyti visiems, net jeigu nesate menų pakraipos studentas, tačiau vis tiek domitės kinu, teatru, mada, o gal kulinarija. Pasistenkite pažvelgti į viską šaltu protu, be išankstinio nusistatymo, labiau įsigilinant ir pabandant „įlįsti“ į kūrėjo kailį, kodėl jis nusprendė vienaip ar kitaip. Tokį perfiltravimą per save labai sveika pasidaryti, nes vien tik emocija grįsta nuomonė dar nėra svariausias argumentas. Linkiu visiems atrasti savyje kritikus ir argumentuotai išdėstyti savo poziciją.