Fotografė Agnė Mikštienė: „Kasdien mokytis ir tobulėti tiesiog privalu“

Pažintis

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Agnė fotografe dirba jau aštuonerius metus. Per tiek metų tai jau tapo ne tik moters hobiu, bet ir mylimu darbu. Šiuo metu ji ruošiasi būsimai fotografijos parodai, taip pat netrukus planuoja pristatyti kursus, į kuriuos pakvies būsimus ir esamus fotografus, norinčius tobulinti savo fotografijos įgūdžius ir atnaujinti žinias. Kaip pati Agnė sako, šiandien fotografo darbe reikia labai daug kantrybės ir praktikos. Tik per praktiką, bandymus ir mokymus Jums pavyks tapti sėkmingu fotografu. Ir svarbiausia – nepasiduokite, nepasisekė iš pirmo karto, pasiseks iš trečio.

Agne, papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kaip fotografės kelias? Kada supratote, kad ši profesija skirta būtent Jums?

Manau, kad nieko nenustebinsiu pasakydama, kad dar vaikystėje visas šventes ir mane pačią fotografuodavo mano dėdė. Na, o kaip vaikui būdavo smalsu viską žinoti. Galima sakyti, kad dėdė pastūmėjo pažvelgti į tai plačiau. Pats pirmas fotoaparatas buvo Zenitas, kurį atradau dulkantį dėdės stalčiuje ir nuo tada prasidėjo mano fotografinė kelionė.

Apskritai, kuo Jus taip sužavėjo fotografija?

Fotografija mane išlaisvina ir man suteikia didelės stiprybės, esu labai komunikabilus žmogus ir fotografija kaip tik tas žanras, kur tu gali bendrauti su žmonėmis, pažinti juos, jų gyvenimą. Dėl fotografijos sutinku labai daug įdomių asmenybių su savo išgyvenimais, likimais, akimirkomis, gyvenimu čia ir dabar. Žavi, kad galiu būti dalimi jų gyvenimo, būtent tų akimirkų, kurios jau nebegrįš, kad galima nuotraukose sustabdyti jas.

Daugiausia fotografuojate studijoje, šeimas, poras ir t. t. Ar tai reiškia, kad kiti žanrai ir erdvės Jums ne prie širdies?

Aš esu už tai, kad geriau daryti vieną darbą idealiai nei apsiimti daug darbų, studijuoti vieną ar kelis fotografijos žanrus nei apsiimti viską. Man patinka dirbti su šeimomis, su vaikučiais ir ne tik studijoje, fotografuoju ir lauke, kada jau būna šilta. Man labai patinka dienos šviesa, nemėgstu lempų, nes po jomis nebelieka tų emocijų, akimirkų, kurias gali tiesiog gaudyti.

Būti fotografu šiandien mados reikalas ar visgi pašaukimas?

Na, gal kažkam ir yra mados reikalas, bet tiems, kam tai mados reikalas, manau, greitai ir praeina noras fotografuoti, nes reikia nuolatos dirbti, galvoti, kaip pritraukti klientą ir išsiskirti iš gausybės kitų, čia kaip greitoji mada, kuri greitai praeina. Pašaukimas jau jaučiamas nuo vaikystės ir išlieka tik stipriausi (šypsosi – red. past).

Ar fotografuodama savo malonumui kasdien taip pat kartu nešiojatės fotoaparatą, ar užtenka telefono?

Anksčiau nešiodavausi fotoaparatą visur ir visada, nes nežinai, ką sutiksi savo kelyje (kokį įdomių bruožų žmogų ar, tarkim, gražų vaizdą gamtoje), bet dabar jau taip nedarau, nes sunku nešiotis, o ir telefonai labai gerai fotografuoja, tad kasdieniam naudojimui tikrai užtenka telefono.

Galbūt pasidalintumėte keliomis gudrybėmis, kaip neprofesionalui išgauti įspūdingą kadrą telefonu?

Gudrybių čia nėra, visko galima pasižiūrėti internete ir bandyti. Manau, labai gerą kadrą galima išgauti su veidrodžiu, kurį merginos tikrai turi (šypsosi – red. past). Taip pat nuostabių kadrų galima padaryti su kompaktiniais diskais, kurių būna mašinoje. Ir, aišku, vėliau telefone suredaguoti „photoshopu“. Aš pati dar naudoju ir „Photo fix“ programėlę.

Kaip tokioje gausybėje pasiūlos išsirinkti kokybišką techniką ir ar visuomet fotografo darbo kokybė priklauso vien nuo jo įgūdžių, ar didelę reikšmę tam turi ir technika?

Neslėpsiu, technika tikrai gali daug, bet jei su ja nemokėsite dirbti ir nežinosite jos galimybių, tokiu atveju ji tikrai nepadės. Bet tik per ilgą laiką ir po labai labai daug fotografavimo ateina visi įgūdžiai. Dar ir pati šviesa daug duoda nuotraukai (šypsosi – red. past).  Dėl pasirinkimo, manau, visiems skirtingai, reikia išbandyti viską kursuose.

Su kokiu fotoaparatu dirbate pati?

Fotografuoju su „Canon“ aparatūra.

Kas Jus įkvepia kūrybai?

Įkvėpimas ateina netikėtai. Mane įkvepia daugelis dalykų: geras filmas, muzika, parodos, gamta, vanduo. Esu daugiau gamtos žmogus, kai būnu prie ežero ar jūros, gimsta labai daug idėjų. O kas mane pažįsta, žino, kad aš jas visas įgyvendinu, esu labai užsispyrus šiuo klausimu. Taip pat būna, kad važiuojant mašina pamatau tokią vietą, kur kitą kartą jau atvažiuoju su modeliu.

Ar turite mėgstamų fotografų, kurių darbais žavitės, galbūt jie Jus net inspiruoja?

Taip turiu. Kalbant apie užsienio fotografus, į kuriuos man labai patinka žiūrėti ir iš jų pasisemti idėjų (bet ne kopijuoti), tai – Lola Melani, Aleksandra Matusenko,  Barbara Gallardo, Elena Shumilova. Jei iš lietuvių, tai mano mylimiausi yra „Foto lyrika“ (pas kurią einu pati fotografuotis), „Agnė Solo“, „Sesė saulė“, „Jolita Baltas Sapnas“, „Karlie Dru photographer“, „Lina Barak“.

Ką patartumėte būsimiems fotografams? Ką, Jūsų nuomone, svarbiausia išmokti ar išsiugdyti, norint tapti sėkmingu fotografu? Apskritai, nuo ko pradėti, jeigu esi savamokslis?

Manau, visų pirma, reikia susigalvoti ką būtent nori fotografuoti, tada galvoti, kur fotografuoti, ir kas atsispindės nuotraukoje (emocija, žmogaus siluetas ar kūnas). Mokytis reiktų turėti daug kantrybės ir nusiteikti pradžioje labai daug dirbti už dyką. Daryti įvairias fotosesijas ir kuo daugiau, praktikuotis. Aš net nesuskaičiuosiu, kiek dariau tokių fotosesijų, kol išmokau ir pažinau save, supratau, ką noriu fotografuoti. Ir niekada nepasiduoti, nes iš pirmo karto tikrai nepavyks, bet iš antro, trečio tikrai pasiseks. Taip pat dirbti ir dirbti bei nuolat mokytis. Aš taip kasdien mokausi ir tobulėju (šypsosi – red.past).