„Kemsynai“ – oazė ištroškusiems lietuvių kalbos mylėtojams

Pažintis

Viktorija REKSTYTĖ

Lietuvių kalba yra išties ypatinga savo archajiška sandara, maloniais ausiai žodžių sąskambiais ir žodyno turtingumu. Tekstų rašytoja ir turinio kūrėja Karolina Kuraitė-Jocienė savo „Instagram“ paskyroje „Kemsynai“ rašo apie lietuvių kalbos subtilybes, iššūkius ir kūrinius. Ji pasakoja, kad net geri kalbos žinovai pakliūva į kalbos kemsynus ir tai dar labiau skatina žavėtis gimtąja kalba. Karolina sutiko pateikti tekstų rašymo patarimus ir vidinį kritiką atgrasinančius būdus.

Liepos mėnesį bus metai nuo to, kai „Instagram“ paskelbei pirmąjį įrašą paskyroje „Kemsynai“. Kaip pati pristatytum „Kemsynus“ skaitytojams?

„Kemsynai“ yra profesinė kūrybos erdvė – asmeninių pasakojimų ten vos vienas kitas pasitaiko. Jei trumpai, „Kemsynai“ yra apie kalbą. Tekstų kūrimas yra mano darbas, tad visai neatsitiktinai „Kemsynuose“ nugula klampios lietuvių kalbos pamokos, kalbos įdomybės, keistenybės, retai girdimi posakiai ir žodžiai (vienas iš jų ir buvo „kemsynai“), knygų apžvalgos (nes kas rašo, veikiausiai nepaleidžia knygos iš rankų). Visai neseniai pradėjau rašyti apie mitus, legendas ir kitus nežemiškus pasakojimus, bet nevengiu ir apie kasdienius tekstų kūrėjo iššūkius pakalbėti. Mūsų kalba, nors ir sudėtinga, bet graži. Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių tai pastebi.

Per mažiau nei metus subūrei nemenką bendruomenę – „Kemsynus“ seka beveik 4 tūkstančiai paskyrų. Kaip manai, kuo patraukei auditoriją?

Visų pirma, ši bendraminčių bendruomenė man – didžiulis įvykis.

Galvoju, kad ją patraukė paprastumas – turinį stengiuosi pateikti aiškiai ir suprantamai, be sudėtingų vingrybių. Išskirčiau ir kitą aspektą – aktualumas. Nenoriu, kad rašymas keltų įtampą, o atvirkščiai – kad ir kitiems rašyti pavyktų laisvai, be didesnių trukdžių. Dėl to stengiuosi paaiškinti kai kuriuos tuo metu aktualius rašybos niuansus, kad kitiems nereikėtų sukti galvos. Apskritai manau, kad mane seka smalsi, rašyti taisyklingiau norinti auditorija.

Pirmame įraše užsiminei, kad bijodama bandai kurti paskyros turinį. Ar dabar baimės mažiau? Ko per šį laiką išmokai?

Taip, bijojau. Tuo metu galvojau, kad man vienai kalba įdomi. Aišku, šiek tiek hiperbolizuoju. Kurdama profilį nenumaniau, kad sulauksiu didžiulio palaikymo – profilių apie lietuvių kalbą paprasčiausiai nebuvo arba apie juos girdėjusi nebuvau.

Pradžios nelengvos. Tada atrodė, kad dar nepakankamai žinau, tad vis atidėliojau. Kalba tikrai gali būti klampi, net ir nemažai žinantiems. Ne kartą esu sakiusi, kad klystame visi. Garsiai tai pripažinau ir palengvėjo. Iš tiesų dabar baimės nejaučiu, tik atsakomybę. Norisi, kad turinys būtų patikimas.

Per šį laiką išmokau klausyti savęs. Pasirodo, neblogų dalykų nuojauta pasufleruoti gali. Idėjas „Kemsynų“ turiniui žymiuosi ir kaupiu iki šiol – nei vienos iš jų nenuvertinu. Man atrodo, kad tik būnant savimi gali pavykti. Tereikia įsiklausyti.

„Kemsynų“ paskyra – atgaiva kalbos mylėtojams. Daug dėmesio skiri taisyklingai rašybai ir kartu vis pabrėži, kad yra gausu gražių tarmiškų žodžių, kurie be reikalo primiršti. Kuo Tave labiausiai žavi lietuvių kalba?

Įvairove! Mes net nesusimąstome, kaip skirtingai lietuvių kalba leidžia mums išreikšti save, t. y. tą patį jausmą, daiktą, reiškinį, įvykį galime įžodinti skirtingai. Tiek šnekamoji, tiek rašytinė kalba gali nemažai pasakyti apie patį žmogų. Manau, kad kalba pasakoja istorijas ir leidžia akimirksniu perprasti, kas esi, kur augai, ką veiki ir kuo domiesi.

Kitas žavintis dalykas – kalbos nenuspėjamumas. Lietuvių kalba nenustoja manęs stebinusi: neretai išgirstu, atrandu ir pasižymiu man gražius žodžius, kurie vėliau įkvepia rašyti.

Koks Tavo požiūris į lietuvių kalbos kontrolę?

Mano galva, kalbos stuburas privalo egzistuoti. Kitaip nesusikalbėtume. Jau minėjau, kad savo paskyroje aiškinu keistų, retai girdimų žodžių reikšmes. Nors kai kurie žodžiai (dažnai tarmybės, svetimybės) man yra nauji, kitiems jie įprasti. Ir atvirkščiai. Tam tikros kalbos taisyklės turi galioti, kad žmonės galėtų vienas kitą suprasti, tačiau nereikėtų perlenkti lazdos. Trumpai tariant, turėtų egzistuoti aukso viduriukas, nes dabar labiau linkstama prie griežtos kontrolės, kuriai nesinorėtų pritarti.

Būna, kad kūrėjams griežčiausiu vertintoju tampa jis pats. Ar vidinis kritikas dažnai „prabyla“ kuriant tekstus?

Žinoma, prabyla. Rašymas yra amatas, reikalaujantis nuolatinio darbo. Jei apleidžiu skaitymą, neskiriu laiko sau, neįsikvėpiu, pervargstu – rašyti darosi sunku. Ypač kūrybinius tekstus. Tada ir kritikas pabunda.

Laimei, vidinį kritiką galima prislopinti. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kiek daug jau esi nuveikęs. Taip pat vidinis kritikas nutyla, kai rašau ryto puslapius ar leidžiu laiką gamtoje. Tai buvo dar viena priežastis paskyrą pavadinti „Kemsynais“. Ir galiausiai, su vidiniu kritiku padeda kovoti nusiteikimas. Esu pastebėjusi, kad rašyti man geriausiai sekasi rytais, tad tokio režimo ir stengiuosi laikytis. Pasirodo, mano kritikas mėgsta ilgiau pamiegoti.

Paskyroje dalinaisi Tau padedančiu patarimu – sukūrus tekstą leisti jam „atvėsti“, kitaip tariant kurį laiką nuo jo atsitraukti ir tik tada taisyti. Kokiomis kitomis pagrindinėmis taisyklėmis vadovaujiesi rašydama tekstus?

Dažnai pradedantys tekstų rašytojai nežino, kad tekstų kūrimas yra antroji darbo dalis. Pirmoji dalis yra plano (brief) rengimas. Prieš rašant tekstą būtina išsiaiškinti kliento lūkesčius, kalbėjimo toną, auditoriją, susirinkti visą reikiamą informaciją ir, klientui patvirtinus planą, rašyti. Kai rašai be plano, įklimpsti į savo paties paspęstas pinkles. Tada tenka taisyti, perrašyti – visa tai užima nemažai laiko. Dėl to visada bent pusę darbo laiko sudaro plano rengimas.

Taip pat rašydama tekstus vadovaujuosi šiomis taisyklėmis: dažnai girdimiems, „nuvalkiotiems“ žodžiams ieškau sinonimų, stengiuosi atsižvelgti į žodžių reikšmes (pasitaiko, kad galvoje turima reikšmė nesutampa su tikrąja) bei atsisakyti, na, įmantriai skambančių žodžių, jei jie tekste neatlieka savo funkcijos ir gali klaidinti skaitytoją.

Interviu užbaikime kalbine nata – kokie Tau gražiausi lietuviški žodžiai ar frazės?

Mindžikuoti vietoje, šiugžda, girgžda, pusbalsiu, nūdien, knibždėlynas, strimgalviais, pūpso, užantin, snūda, paunksnėje, tekinas, pavymui, tankmė, galvotrūkščiais, basikom, sambrūzdis, upokšniai, koneveikti ir, aišku, kemsynai.