Rekomenduojam

SPAUSDINTO ŽODŽIO MYLĖTOJŲ KAMPELIS 

Justina BOGUŽAITĖ

Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ

Kodėl spausdinto žodžio? Technologijoms judant į priekį mes daugiau laiko praleidžiame akis varvindami prie kompiuterio ar išmanaus įrenginio ekrano ir vis mažiau imame į rankas popierinę knygą, nes viskas pamažu tampa skaitmenizuota. Panašu, kad popierinis spausdintas žodis tampa atgyvena, nes įsigyti elektroninę knygų skaityklę ir į ją atsisiųsti knygų šiuolaikiškam žmogui – daug patogiau ir „madingiau“. Gal pasirodysiu kiek senamadiška, bet popierinę knygą yra kur kas maloniau skaityti nei elektroninę – paimti ją į rankas ir užuosti tą „knygišką“ kvapą – taip gera… Šioje skiltyje dalinsimės knygų apžvalgomis, kurios, tikimės, sudomins įvairių žanrų knygų mylėtojus!

Justinos rekomendacija:

Visi mes gimstame skirtingi ir unikalūs. Tačiau mūsų unikalumas neretai kažkam gali užkliūti. Jei mes turime raudonus plaukus, strazdanas ant skruostų ar stambesnę figūrą – kam nors tai gali būti pretekstas mus užgauti ir pasityčioti. Patyčios vis dar yra opi problema, kurią būtina spręsti. Išvaizda, akių ar odos spalva nėra ir neturėtų būti užgauliojimo objektas. 

Samuelis Hilas, kitaip vadinamas Semu, gimsta su itin reta mutacija – akių albinizmu. Dėl šios priežasties jo akių vyzdžiai yra raudoni. Tad visai nenuostabu, kad į Semą žmonės žiūri kreivai, jo nepriima ir dar vaikystėje Samuelis gauna Semo Pragaro pravardę. Ilgainiui jis su tuo susigyvena, bet baigus mokyklą jo gyvenime įvyksta kita tragedija, dėl kurios jis atsisako studijų ir lieka savo gimtajame miestelyje. Gyvenimas Semui meta vieną iššūkį po kito ir katalikiškoje šeimoje užaugęs vaikinas vis labiau ima abejoti dažnai vaikystėje girdėta Dievo valia. 

Roberto Dugonio romanas „Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas“ išties nepaprastas. Sukrečianti ir tuo pačiu metu įkvepianti istorija privers susimąstyti ar net nubraukti vieną kitą ašarą. Romane gvildenamos problemos ir istorijos vingiai abejingų nepaliks. Puikus skaitinys gūdžiam rudens vakarui!

Ugnės rekomendacija:

Atėjo ruduo – ilgi, šalti vakarai su arbata, pledu. Kokią knygą pasirinkti? Teko ilgai sukti galvą, ką pasiūlyti tokio universalaus, tiek merginoms, tiek vaikinams, tiek skaitantiems, tiek – nelabai. Ir štai kilo mintis pristatyti neseniai skaitytą knygą – Marinos Abramović memuarus „Eiti kiaurai sienas“. Tai gan stora, tačiau prižadu, tikrai greitai susiskaitysianti, knyga apie moterį, šių laikų performansų meno virtuozę.

Tikriausiai, iš pradžių reikėtų pradėti nuo Marinos. Kas ji? Ir kas tas performansų arba kitaip, pasirodymų menas? Marina Abramović performansais susižavėjo studijuodama tapybą Belgrade, jai patiko idėja, kad jos kūnas yra drobė. Ji yra tas galingas įrankis, kuris gali labiau įtikinti nei natiurmortas ar portretas. Performansų trukmė priklauso nuo idėjos – trumpiausi trunka dešimt minučių, gal pusvalandį, ilgiausias iki šio trukęs – beveik tris mėnesius. Performansui reikalingi 3 dalykai: scena, idėjos realizatorius (-iai), žiūrovai. Beveik kaip koncertas, tačiau čia dažniausiai pažiūrėsi į tylą. Iš tiesų, skaitant performansų detales užklumpa daugybė emocijų: norisi ir verkti, ir juoktis, netgi pykti, o kartais ir gailėti jos kūno, trapumo. Viskas taip realistiška, lyg būtum ten. Kas labiausiai sumaišo protą – tai yra suvokimas, kuris ateina perskaičius knygą, kad visi ekscentriški atlikimai yra toli gražu ne farsas, o jos gyvenimas. Visą savo gyvenimą ji talpina į meną: nelaimingą meilę, sudėtingą vaikystę, keliones, įspūdžius – o paskui visa tai nugulė į knygą.

Skaitant tokią knygą – visiškai sielą apnuoginančius memuarus – nori nenori pats pradedi reflektuoti savo gyvenimą. Kyla įvairiausių klausimų: kaip aš žiūriu į meną? Ar tai išvis turi kažkokias ribas, ar galima daryti, ką nori, išsidirbinėti prieš krūvą žmonių porą valandų ir pavadinti tai performansu? Į šiuos klausimus galime atsakyti tik patys sau. Knyga tikrai praplės akiratį, šitai garantuoju.

„Žinai, tu ne iš šios planetos,- pasakė. – Tavo DNR galaktinis. Tu nusileidai į Žemę iš labai tolimos galaktikos su kažkokiu tikslu. <…> Tavo tikslas – padėti žmonėms peržengti skausmą. Likau be amo.“

Ši yra viena iš didžiulės krūvos citatų, kurias pasižymėjau. Reikalas tas, kad prieš pradedant skaityti knygą apie Mariną ir jos darbus nežinojau praktiškai nieko, todėl suprantama, kad niekaip negalėjau jos apibūdinti. Tačiau perskaičius knygą – jausmas liko toks pat. Atrodo, kad nėra pasaulyje tokių epitetų, kurie jai tiktų. Žodis „menininkė“, šiuo atveju, kažkaip net menkina, nes ji yra daug daugiau nei tai. Finale ji – nuo gyvenimo traumų išsilaisvinusi, visiškai gaivališka ir nesutramdoma būtybė, kuri ir baugina, ir įkvepia. Galų gale suvoki, kad tarp didžiulio provokuojančios menininkės fasado yra moteris, kuri taip pat kartais jaučiasi negraži, stora ir nepasitikinti savimi. 

Knyga yra tarsi Marinos gyvenimo seka, padalinta į trylika skirsnių. Nuo vaikystės Belgrade iki beveik šių dienų. Viduje rasite daugybę nuotraukų iš skirtingų atlikimų, smulkiausių detalių apie performansų idėjas ir jų išpildymą. Bene didžiausias jos performansas įvyko Niujorke, MoMA muziejuje, 2010 metais. Pavadintas „Dalyvauja menininkė“ pasirodymas truko 3 mėnesius arba 736 su puse valandos. Viskas labai paprasta: aptvertoje vietoje muziejuje sėdi Marina ir priešais pastatyta tuščia kėdė, kurioje gali atsisėsti bet kas iš lankytojų ir sėdėti kiek tik nori. Negalima liesti ar kalbinti menininkės – tik palaikyti akių kontaktą.

„<…> Iš karto pastebėjau tai, kad priešais mane sėdintys žmonės labai susijaudina. Vos atsisėdę į kėdę daugelis apsiverkdavo – aš irgi. Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą.“

Nenorėdama atskleisti per daug, rekomenduoju pažiūrėti 1 val. 45 min. dokumentinį filmą, apie pasiruošimą pasirodymui ir detales. („Marina Abramović: The Artist is Present“). Linkiu kiekvienam savaip atrasti Mariną.