Kotryna Teterevkova – apie debiutą Tarptautinėje plaukimo lygoje, studijas universitete ir naujo sezono tikslus

Deividas SKAVIČIUS

Plaukikė Kotryna Teterevkova – jauniausia šių metų olimpinės Lietuvos rinktinės narė. Nors jai dar tik devyniolika, daugkartinei Lietuvos čempionei, kurią treniruoja Michailas Romanovskis, priklauso trys šalies plaukimo rekordai, o taip pat ir 2018 metų Europos jaunimo čempionės titulas. Tais pačiais metais ji du kartus lipo ant prizininkų pakylos jaunimo olimpinėse žaidynėse, bet merginos sportinė karjera dar tik įsibėgėja.

Vilnietė jau antrus metus studijuoja Mokomojo dalyko pedagogiką (fizinį ir sveikatos ugdymą) VDU Švietimo akademijoje ir ateityje į pergales svajoja vesti naująją plaukikų kartą.

Su Kotryna kalbėjomės jai sugrįžus iš Italijos, kur kartu su Los Andželo „Current“ komanda ji tris savaites treniravosi ir sudalyvavo trijuose prestižinės Tarptautinės plaukimo lygos (International Swimming League, ISL) mačuose.

Neseniai sugrįžai iš Neapolio. Turbūt nereikia nei sakyti, kad namuose praleidi nedaug laiko…

Praeitą sezoną Lietuvoje praleidau tikrai mažai laiko. Dabar, grįžus po ISL, apie mėnesį pabūsiu namuose. Man tas mėnuo atrodo labai daug (juokiasi – red. past.), nes praėjusiame sezone – vien treniruočių stovyklos. Atvažiuoji, pabūni kelias dienas ir vėl į kitą stovyklą. Tikrai spėjau išsiilgti namų, todėl bent jau šį sezoną leidžiu sau šiek tiek atsipūsti.

Pakalbėkime apie Tarptautinę plaukimo lygą. Debiutavai trečiajame jos sezone, šiuo metu atstovauji Los Andželo „Current“ komandai. O ar pati stebėdavai ankstesnes ISL varžybas?

Pernai žiūrėjau antrąjį sezoną, bet kiekvieno mačo nestebėdavau. Labiausiai sirgau už ISL dalyvaujančius lietuvius ir žiūrėjau, kaip jiems sekasi.

Tikėjaisi, kad pavyks patekti į šio ISL sezono komandų gretas?

Kai vyko pirminė sportininkų atranka, pildžiau registracijos formą, norėjau patekti. Bet kai komandos skelbė savo sudėtis, aš tarp jų nepatekau. Vardinį kvietimą man atsiuntė po olimpinių žaidynių, kai aš jau buvau susiplanavusi visas atostogas. Buvo labai netikėta, bet iš kitos pusės pagalvojus – geriau nei niekada. ISL yra gera patirtis, galimybė daug ko išmokti, pabūti su kita komanda, kitais treneriais.

Prie asmeninio tobulėjimo turbūt nemažai prisideda ir treniruočių partneriai?

Tikrai taip. Gerai, kad galiu su kitais sportininkais, kurie irgi plaukia krūtine, pasivaržyti. Vilniuje nelabai yra su kuo.

Kaip vertini atmosferą komandoje? Ar pavyko susibendrauti su kitais „Current“ nariais?

Buvo, aišku, labai sudėtinga priprasti. Išvis nieko nepažinojau, kita kalba, kita šalis, kita atmosfera, bet po truputį pripratau. Labai patinka komanda, nes labai vienas kitą palaiko. Atrodo, lyg būtume šeima. Nors mes vienas kito nepažįstame, jie vis tiek kai eini į startą palaiko tave. Net jei ir mažai bendravome, vis tiek laiko savu draugu. Ir komandos treneriai supranta, palaiko, motyvuoja, nors ir būna sunku.

Susiradai draugų?

Taip. Daug žmonių, visi ten yra norintys bendrauti, tad tikrai taip.

Šiame ISL sezone pastebimai mažiau suvaržymų, jeigu palygintume su pernai metais vykusiu lygos „burbulu“ Budapešte. Žiūrovai tribūnose vėl turi galimybę stebėti mačus gyvai. Kaip pati vertini varžybų organizavimą?

Taip, šiais metais jokio „burbulo“ nėra. Galėjome išeiti iš viešbučio kada ir kiek norėjosi. Dėl to kaip ir gerai. Manau, „burbule“ labai daug žmonių tiesiog išprotėtų, nes tokį ilgą laiką tiesiog būti kambaryje ir niekur neišeiti (neįmanoma – red. past.)… Bet per daug neatsipalaiduojame, apribojimai reikalingi, nes koronavirusu galima užsikrėsti bet kur.

O pačių žiūrovų kažkaip nesijautė, nes visos kitos komandos labai emocingai palaiko savo plaukikus. Kai plaukiu, nekreipiu dėmesio. Daugiau girdisi, kaip patys dalyviai šaukia.

Lengviau plaukti už save ar už komandą?

Didesnę atsakomybę jaučiu, kai plaukiu už komandą, bet tada ir išeina nuplaukti geriau. Kai plaukiu tik už save, kartais būna sunku, pagalvoju: „ai, tai pasitaupysiu, nieko neatsitiks“. Bet, kai plaukiu už komandą, suprantu, kad nėra kada ilsėtis, reikia varyti į priekį, nes turi atnešti taškų komandai. Aišku, iš vienos pusės už komandą plaukti sunkiau, bet tuo pačiu ir paprasčiau, nes lengviau save motyvuoti.

Su kiekvienu ISL maču gerinai asmeninius rekordus. Tikėjaisi, kad varžybos klostysis šia linkme?

Prieš atvykdama į Neapolį, treniravausi tik dvi savaites, nes po olimpinių žaidynių turėjau pertrauką, todėl pačiose pirmose varžybose nesitikėjau tokių rezultatų.

Pirmajame mače plaukiau arti savo asmeninių rekordų, pavyko pasigerinti tik vieną – 50 m krūtine rungtyje. Šiaip, tie mano geriausi rezultatai buvo gana seni – iš 2018-2019 metų. Labai džiaugiausi, kai tada 200 m krūtine nuplaukiau arti savo geriausio rezultato. Aš kažkodėl tikėjausi žymiai blogiau. Nežinau, ar tiesiog aplinka lėmė tokį rezultatą, ar tai, kad šiek tiek turėjau atostogų ir spėjau pailsėti.

Po to treneriai sakė, kad su kiekvienu maču bus geriau. Taip ir buvo, kad iš pradžių aš priartėjau prie asmeninių rezultatų, tada padariau geriausius, o paskutiniame mače dar pagerinau. Labai džiaugiausi, nesitikėjau tokių rezultatų.

Aštuntajame ISL mače iki 200 m plaukimo krūtine šalies moterų rekordo pritrūko visai nedaug – mažiau nei pusės sekundės…

Taip, 0,45 s, kiek atsimenu. Bet rekordas nebuvo mano pagrindinis tikslas, tiesiog norėjau atnešti komandai taškų ir žiūrėti, kokį aš rezultatą galiu pasiekti. Galvojau: „jeigu pasieksiu Lietuvos rekordą – tai bus gerai, jei ne – tai ne, kitą kartą“ (šypsosi – red. past.).

Kas tave labiausiai motyvuoja plaukti?

Aišku, būna, kad atsibosta plaukti, norisi ir viską mesti, bet, kai susimąstai, kiek laukia varžybų ateityje, kad dar turi svajonių, tikslų… Pagalvoju, jeigu viso šito nebūtų, aš tiesiog sėdėčiau namie ir nieko neveikčiau. Tarsi gyvenimas būtų be tikslo. O plaukimas skatina tobulėti ir fiziškai, ir psichologiškai, ugdo ir charakterio savybes. Tai ir užimtumas, džiaugsmas artimiesiems, tėvams, kai yra geri pasiekimai (šypsosi – red. past.).

O kurį iš savo pasiekimų labiausiai vertini?

Visų pirma – tai, kad patekau į olimpines žaidynes, plaukiau 100 m krūtine pusfinalyje. O jeigu kalbant apie laimėjimus, man pats įsimintiniausias yra 2018 metais vykęs Europos jaunimo čempionatas, kuriame laimėjau pirmą vietą, plaukdama 100 m krūtine. Buvau tada euforijoj, klausiau savęs: „nejaugi aš tai sugebėjau?“ Šis medalis labiausiai įsiminė.

Kokie yra tavo asmeniniai šio sezono tikslai?

Kadangi šis sezonas yra po olimpinių žaidynių, noriu labiau atsigauti, daugiau pabūti namuose, bet, aišku, ir įgyti kuo geresnę formą, pasitreniruoti. Žinoma, taip pat šiemet sustartuoti Europos ir pasaulio čempionatuose trumpajame baseine ir kitų metų gegužę vyksiančiame pasaulio čempionate ilgame baseine.

Esi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos antrakursė. Ar lengvai priėmei sprendimą, kur studijuoti po mokyklos?

Visų pirma – aš norėjau mokytis Vilniuje, nes taip būtų lengviau suderinti plaukimą su studijomis. Sužinojau, kad Vilniuje buvo renkama studentų grupė į Mokomojo dalyko pedagogiką (fizinį ir sveikatos ugdymą), kurią pabaigus galima dirbti treneriu. O aš kaip tik ateityje ir noriu būti plaukimo trenere. Kadangi VDU man pasiūlė geresnes galimybes suderinti mokslus su plaukimu, žvelgdama į ateitį, pasirinkau būtent šį universitetą.

Kaip praėjo tavo pirmieji studijų metai? Ar motyvacija neišblėso?

Ne, visai patinka, tik, aišku, buvo labai sunku viską suderinti su olimpinėmis žaidynėmis. Jau prasidėjo trečiasis semestras, o aš dar nespėjau pabaigti antrojo. Man perkėlė egzaminų sesiją, kad per šį mėnesį atsiskaityčiau visus dalykus.

Dar neturėjau tokios galimybės sudalyvauti kontaktinėse paskaitose, viskas per nuotolį. Nuotoliniu būdu bendrauju su dėstytojais ir atsiskaitau. Bet labai norėčiau klausyti paskaitas auditorijoje, pajausti tą atmosferą, kaip iš tikro studijuoja kiti studentai, kaip konspektuojasi į užrašinę dėstytojo pasakytą informaciją. O dabar tiesiog atsidarai kompiuterį ir viską turi jame.

Kaip pavyksta pailsėti po įtempto dienos ritmo, treniruočių, studijų?

Gal tiesiog stengiuosi pabūti su šeima, draugais. Kartais patinka skaityti knygas. Kai turiu laiko, filmus pažiūrėti. O jeigu buitiškai pasakyti, man tikrasis atsipalaidavimas yra nieko neveikimas (juokiasi – red. past.).

Dėkojame už pokalbį.

Naudota Gražvydo Jovaišos nuotrauka.