Pažintis

Aurelija Ivanauskaitė atvira: „Kasdien savęs paklauskite, ko norite iš tiesų“

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Aurelija dar visai neseniai baigė Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros studijas ir ,,Minded“ Verslumo akademijos gretutines studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiandien, kai ji pagaliau lengviau atsikvėpė nuo studijų ir pradėjo savo istorija dalintis dar plačiau ir garsiau, tikina supratusi, kad itin svarbu kasdien savęs paklausti, ko norime iš tiesų. Apie meilę sau, laisvę, kūrybą, emocinį „perdegimą“ bei kritiką, atvirai pasakoja Aurelija Ivanauskaitė. 

Aurelija, dar visai neseniai baigei studijas VDU, papasakok, kaip tau sekėsi?

Studijavau Frankofonijų šalių kalbą ir kultūrą ir VDU „Minded“ Verslumo akademijos gretutines studijas. Studijuoti iš karto po mokyklos nenorėjau, tačiau stipriai skatinama tėvų įstojau. Buvo visko: ir didžiulės palaimos, nes sutikti žmonės universitete buvo neįtikėtini, ir daug pykčio, nes prancūzų kalba nebuvo mano aistra. Tačiau, turbūt reikėjo patirti nemalonias emocijas pagrindinėms studijoms, kad suprasčiau koks džiaugsmas kai atrandi, kur gali atskleisti savo potencialą. Taip nutiko, kai užsukau į tuomet buvusį verslo praktikų centrą! Supratau, kad nesu jau tokia kvaila, o mano unikalios asmeninės savybės yra mano stiprybės. Išmokau, koks galingas gali būti komandinis darbas ir kiek prasmės į gyvenimą gali įnešti mentorystė. Taip pat, kaip marketingas ir emocinis intelektas gali padėti kiekviename tavo gyvenimo žingsnyje ateityje. VDU turi neįtikėtiną Ekonomikos mokslų fakultetą, kuriame nebūčiau net pagalvojus studijuoti… Aš juk net matematikos egzamino nelaikiau! 

Dominykos Ambroževičiūtės nuotr.

Socialiniuose tinkluose kartas nuo karto pasidalini apie emocinį perdegimą ir bandymą atsigauti, ką tu turi omenyje?

Suprantu, kaip norisi užkariauti pasaulį jau šiandien ir nieko nepraleisti. Taip pat, kaip skauda, kai save palygini su tavo svajones jau įgyvendinusiais bendraamžiais. Pastebėjau, jog kaip žiurkė įkritau į lenktynes. Nepaisant to, kad ne per seniausiai sirgau meningokoko infekcija, „saldžiai miegojau komoje, o vėliau patyriau amputacijas. Skubėjau grįžti į gyvenimą lyg nieko neįvyko. Tik nesuvokiau, kaip tai buvo žalinga. Nes tai vis tiek galiausiai gražindavo mane į būseną nuo kurios bėgau. 

Nesuvokiau, kad kiekvienas esame unikali asmenybė, su patirtimis, kurios mus skirtingai veikia. Bandžiau apsimesti, kad nieko jau tokio baisaus nebuvo, menkinau savo emocinį ir fizinį skausmą. Galiausiai aplankė labai stiprūs galvos skausmai ir nesugebėjimas pakilti iš lovos. Padėjo terapija, poilsis ir balanso ieškojimas. 

Ar studijos ir bakalauro gynimas tave taip išvargino emociškai?

Studijos ir bakalauras ištuštino rezervo likučius. Neradau savęs šiose studijose ir bakalauro rašymas buvo labai sunkus. Norėjau tiesiog pabaigti. 

Kaip save motyvavai, kol rašei bakalaurą?

Negalėjau mesti, nes neturėjau tiek pinigų studijoms padengti. Bet taip pat žinojau, kad labai savimi didžiuosiuosi, kai šį gyvenimo etapą užbaigsiu. O ir beveik visi pažįstami baigė, galiu ir aš! 

O kas šiuo metu tau padeda atsigauti?

Šiuo metu gyvenu viena! Pagaliau! Tai labai didžiulė mano svajonė. Nieko nėra geriau ir labiau gydančio nei leisti būti taip, kaip norisi ir kada to norisi. Turėti erdvę su savo (ne)tvarka. Taip pat labai padėjo sėdėjimas miške ar prie ežero, kai niekas niekur nelekia. Esi tik tu ir tavo emocijos. O ekspromtinės kelionės į kitus miestus yra tiesiog vyšnios ant torto. Tai lyg pasimatymai į kuriuos pati save nusivedu!

Dominykos Ambroževičiūtės nuotr.

Kokios yra tavo mėgstamiausios meilės sau praktikos (ritualai), kurios lengvai tiktų ir kiekvienam iš mūsų?

Leisti sau jausti. Gailestį, pyktį, skausmą, troškimą – viską! To puikiai galima mokytis terapijoje. Rekomenduoju! 

Šokti lyg niekas nemato. Visada. Net jei visi žiūri. 

Garsiai juoktis. Užpildyti kambarį tyrumu ir stebėti, kaip dar ir kitiems nuo to šilčiau pasidaro.

Bijoti, bet vis tiek daryti, jei tai priverčia visą kūną virpėti! Taip gera pabandyti ir naujai save atrasti.

Šypsotis savo atspindžiui veidrodyje, pasakyti, kaip juo didžiuojiesi. Kuo labiau remsimės į kitus palaikymo, tuo labiau priklausomi būsime.  

Vesti save į pasimatymus ir mokytis būti vieniems. 

Ir fotosesijos. Kai esi dėmesio centre ir tokia, kokia esi dabar. Su spuogu, mėlyne ar celiulitu.

Koks buvo tavo kelias ieškant santykio su savimi, priimant save tokią, kokia esi? 

Iki amputacijų šokinėjau nuo pasitikėjimo savimi iki dietų ir svajonių, kaip tapus kūda būsiu mylima. Po meningokoko tapau kūda, bet su sunykusiu raumenynu, randais ir gangrenavusiomis galūnėmis, „labai seksualu“. Supratau, kad tai, ko norėsiu, iš tiesų išsipildys, bet nebūtinai geriausiu man būdu. Tai dabar kasdien savęs vis paklausiu, ko iš tiesų noriu ir dėl kokių priežasčių. Visko būna ir dabar, ypač kai noriu būti fotomodeliu ir skleisti žinią, jog ir stambios ar turinčios negalią moterys gali gyventi aktyvų ir visuomenei matomą gyvenimą. Daugeliui tai nepatinka, todėl bando man įteigti savo kompleksus ir pasaulio įsivaizdavimą. Tai nemalonu ir leidžiu sau su tuo išbūti. Tačiau pastebiu, kaip moteris, kurios išvaizda būtų mano svajonė, save peikia ir suprantu, kad viskas yra tik mūsų galvoje. Išvaizdą galime keisti kaip norime ir dažniausiai vis tiek bus kažkas negerai, nes nemokėsime priimti, jog tobulumas neegzistuoja. Tobulumo idėja tai prekė. Pinigų gaminimo mašina.

Kaip manai, kodėl kiekvienai moteriai svarbu praeiti savęs ieškojimo kelią?

Mes neieškome, mes kuriame. Mūsų gyvenimas mūsų rankose ir tik mes žinome, ko mums reikia. Tereikia eiti ir pasiimti. Ir neatimti iš kito, bet susikurti savo. 

Savo socialiniuose tinkluose taip pat dažnai daliniesi ir „body positivity“ mintimis, kas tave įkvepia apie tai kalbėti?

Vengiu „body positivity“ termino, kiek žinau, jį pradėjo naudoti juodaodės. Labiau patinka „body image“ arba meilė sau. O įkvepia faktas, kad nenoriu gyventi neapykantoje. Liūdna matyti daugelį moterų peikiančias savo išvaizdą. Arba keičiančias save, kad atrodytų gražiau vyrui ar visuomenei. Pastebiu tai, nes pati galvoje šias piktžoles auginu. Norisi rauti ir gyventi taip, kaip man gera. Net jei tai yra fotosesijos, šokiai, instagramas, verslo kūrimas. Tai yra tai, ko mano siela nori ir neketinu laukti, kol celiulitas sumažės, kad galėčiau būti mylima ir mylinti save. 

MIKITA photography nuotr.

Ar nesulauki kritikos?

Sulaukiu. Ir tikrai kilusį pyktį išjaučiu. Tačiau suprantu, kad labiausiai rėkia tie, kurie jaučiasi neišgirsti, nepasitikintys savimi ar kupini baimės. Tokių žmonių patarimo neprašyčiau, neklausau ir jų išsakomos kritikos.

Kaip gimė mintis „iššokti emocijas“? 

Mano vidinis vaikas labiausiai už viską mėgsta šokti. Tai šokdama išleidžiu nemalonumus ir užsipildau laime.

Turiu pripažinti, kad esi ne tik labai įkvepianti, bet ir talentinga bei versli asmenybė. Papasakok, kaip ryžaisi pradėti „Dūšios“ verslą?

„Dūšios“ gimė iš troškimo sukurtas žinias paversti kūriniu. Iš noro išbandyti save ir mokytis iš savo gyvenimo, o ne kitų pasakojimų ar vadovėlių. Jokios neįtikėtinos motyvacijos. Tiesiog paprastas noras.

Apie ką jis ir kam jis skirtas?

Šiuo metu yra sukurtas komunikacinis žaidimas poroms „Nuogi pokalbiai“. Apie atvirus ir tyrus pokalbius santykiuose. Žaidimas padeda auginti emocinį intelektą ir kurti naujas akimirkas santykiuose. Kur verslas pasisuks toliau, negaliu komentuoti, nes priėmiau sprendimą verslą palikti draugei Gintarei Petrauskaitei ir negaliu sulaukti, kokių nuostabių idėjų ši neįtikėtina dama mums visiems paserviruos!

Ar nebuvo sunku derinti studijas ir darbą?

Kol rašiau bakalaurą, verslo vystyme nedalyvavau. Numaniau, kad daug energijos reikės rašymui ir net nebandžiau multitaskinti.

Galbūt dabar palengvėjo, kuomet gali susikoncentruoti vien ties darbu?

Kažkiek, bet tikrai sunku po didelių gyvenimo įvykių neturėti atitinkamai didelių pauzių. Maniau, kad sugebėsiu. Tačiau stiklinė buvo visiškai tuščia ir širdis rėkė, kad gana. Todėl dabar galima klausti, ar palengvėjo, kai galiu susikoncentruoti ties savimi! Nes nemoku apsakyti, kokiame lengvume dabar gyvenu ir kiek įkvėpimo ateina naujiems projektams!

Koks būtų tavo patarimas norintiems pradėti savo verslą, ką svarbu žinoti?

Tai bus nuostabus, daug laiko ir jėgų reikalaujantis nuotykis! Todėl būtinai daryk tai, kas labai patinka ir kuo tiki! Žmonės, kuriuos sutiksi, išmokys daugiau negu bet koks vadovėlis. Išsigrynink naudą, vertes ir kas neš pelną. Taip pat pasiruošk pitch’us (trumpus savo verslo pristatymus) skirtingoms auditorijoms, nes būtent jie atvers labai daug durų. O šiaip, nuoširdumas ir tikėjimas savimi, ir savo verslu papirks net skeptiškiausius!