Rekomenduojam

100 kilometrų pėsčiomis – misija įmanoma!

Germantė LOVČIKAITĖ

Nežinau, kaip Jūs, tačiau pastaraisiais metais pastebėjau, kad atrandu vis daugiau pažįstamų su nubudusia žygeivių, stovyklautojų ir skautų dvasia. Spėčiau, kad meilė gamtai užkoduota lietuvio DNR, o visi tie karantinai, mokslai ir darbai prie kompiuterio ekrano tik paskatino mus žvalgytis: kur čia ištrūkus, kur čia atgaivinus akis žaluma… Birželio mėnesį, į rankas pagaliau patekus VDU bakalauro diplomui, atėjo metas apdovanoti save ir numalšinti gamtos bei nuotykių troškulį. Ir būtent tada sužinojau apie 100 kilometrų taką aplink Vilnių – važiuojam!

Į šį žygį aplink mūsų mylimą sostinę išsiruošiau, palyginus, pakankamai spontaniškai ir be jokio plano. Važiuojant iš savo gimtojo miestelio į Kauną paprastai prasuku ir pro Vilnių, tad vieną gražų birželio savaitgalį nusprendžiau savo vienos valandos viešnagę Vilniuje paversti trijų dienų pasivaikščiojimu. Visas mano planavimas susidėjo iš to, kad akimis permečiau, kur maždaug eina tas takas, parsisiunčiau „Strava“ programėlėje maršrutą, pasidariau keletą sumuštinių ir su maloniu jauduliu pradėjau kulniuoti. Beje, iš karto verta paminėti, kad viską labai supaprastino mano galimybė nakvoti Vilniuje. Visgi, esant pakankamai noro, įmanoma susiplanuoti ėjimą ir kaskart atvažiuojant į Vilnių iš kito miesto.

Oficialiai šis maršrutas prasideda Kalnų parke, Stalo kalne, o jį sudaro 10 atkarpų po maždaug 10 kilometrų. Ilgiausia maršruto atkarpa – 19 km kilpa Verkių regioniniame parke. Visgi, eiti galima kur nori ir kaip nori, todėl savo kelionę man buvo patogiausia pradėti nuo Vilniaus autobusų stoties. Net keista prisiminti, kad prieš pradėdama žygį kažin kodėl jaudinausi, atrodė, lyg važiuočiau ne į Vilnių, o skrisčiau į kokią nors tolimą kelionę. Taip tik įsitikinau, kad keliavimas savo gimtojoje šalyje gali būti toks pats smagus ir pilnas naujų įspūdžių! 

Pirmąją dieną įveikiau 34 km, kurie driekėsi per Panerius, Gariūnus ir Karoliniškes. Nežinau, kaip tąkart suveikė mano intuicija, tačiau maršrutą sugebėjau pradėti nuo pačios sudėtingiausios vietos, ir taip „atėjo“ pirmoji žygio pamoka: 1. Jeigu maršruto aprašyme atkarpą apibūdina žodžiai „labai sunkus“, tai, Germante, bus labai sunku. Iš pradžių dar naiviai galvojau, kad „ai, čia sunku bus tiems, kas ant sofos tupi ir nieko neveikia, viskas bus gerai“. Tačiau nusileidus nuo kokios šeštos stačios griovos miške pamačiau, kad iškart laukia ir septintoji, ir supratau, kad maršrutų sudarytojai reikalus išmano geriau nei Germantė…

Nors pirmąją dieną jutau nuovargį, vakare atgavusi jėgas jau smalsiai tyrinėjau, kur kelias ves antrąją dieną. Kitą rytą eiti pradėjau nuo to taško, kur baigiau praeitą dieną, t. y. nuo Karoliniškių. Dienos maršrutas – Šeškinė, Verkiai, Žirmūnai, Antakalnis ir Kalnų parkas. Šią dieną maršrutas driekėsi ir miestu, ir miškais, o praėjusi Verkių dvarą „radau“ gaivią antrąją žygio pamoką: 2. Jeigu pakeliui randi upelį, kad ir kaip tingisi, kojas įmerkti reikia! Dienos pabaigą apkartino tai, kad nuėjus pirmuosius 10 iš 32 kilometrų, pajutau, kad praeitą dieną sugebėjau pasitempti koją, tad ties kiekvienu kilometru „draugavau“ su vis didesniu kojos skausmu, o nuo autobuso stotelės iki namų paršlubuoti teko pro vaistinę. Jau galvojau, kad trečioji žygio diena praeis lovoje apsikabinus ledų kibirėlį, tačiau atgavau jėgas ir trečiasis rytas buvo žadantis ne mažiau nei pirmieji du.

Trečiąją dieną baigiau pasiekdama savo ėjimo pėsčiomis rekordą – nors paskaičiavau, kad manęs laukia 25 km kelio, dienos gale „Strava“ rodė, kad įveikta 40 km. O jie tikrai jautėsi – nueita nuo Užupio iki Pūčkorių atodangos ir Rokantiškių, galiausiai pasiekiau Liepkalnį ir pasukau atgal į Vilniaus centrą. Dieną vainikavo tikrai nusipelnytas burrito ant Barbakano kalno, žvelgiant į Vilnių po kojomis ir galvojant, kad visas miestas apeitas 360 laipsnių, visas matomas horizontas įveiktas savomis kojomis! Šios dienos pamoka: 3. Germante, išmok skaičiuoti. O jei visgi kyla abejonių ir jau nori sustoti ir porai metų pasėdėti ant suolelio, visada gali nueiti daugiau, nei atrodo iš pradžių!

Per šias tris dienas įveikiau apie 106 km (19 km Verkių kilpos atkarpą buvo patogiausia pasilikti kitam kartui, tad ji nueita vėliau, rugpjūtį), ir nors yra super ištvermingų žmonių, kurie tokius atstumus įveikia per vieną dieną, aš labai džiaugiuosi šia patirtimi. Su drauge esame pastebėjusios, kad einant ilgesnį atstumą galima pastebėti įvairias ėjimo fazes: vienu metu eini tyloje, vėliau verki iš juoko, o kartais lydi gyvenimiški pafilosofavimai ir gana asmeniški pokalbiai. Šiame take aplink Vilnių turėjau progą stebėti, kokios fazės aplanko einant vienai. Pamenu buvus tokias: tai džiūgavau, kaip smagu eiti ir kaip visur aplink mane gražu, tai dejavau ir plūdausi, kaip pavargau ir kad niekada niekur daugiau neisiu, tai sau panosėj burbėjau išvedžiojimus tuo metu aktualiais klausimais. Sunkesniais momentais padėdavo muzika arba tinklalaidė ausyse. Kartais pagaudavau save, kad, žiūrėk, kurį laiką iš viso nieko negalvojau – paaiškėjo, kad ėjimas man yra tinkamiausias būdas pasiekti meditacinę būseną! Taigi, eiti yra anaiptol ne nuobodu ar monotoniška.

Nemeluosiu, praėjus porai mėnesių, šis takas man vis dar grįžta į galvą. Šis žygis dalinasi įsimintiniausio vasaros įvykio titulą kartu su kelione į Rumuniją, o tai, manau, šį tą pasako. Savo akimis pamačiau, koks žalias miestas yra Vilnius, kiek daug ten yra takų, miškų, parkų, upelių ir pievų. Kadangi ėjau darbo dienomis, beveik nesutikau jokių žmonių, tačiau gyvūnų netrūko – nuo šunų iki arklių ir voverių. Tad prisimindama tą ramybę mintyse jau galvoju, kodėl gi negrįžus ir nepakartojus gražiausių atkarpų, o gal ir viso maršruto iš naujo? Pirmosios dienos rytą autobuse nugirdau pokalbį tarp autobuso vairuotojo ir vienos keleivės. Moteris jam pasakė, kad jeigu žmogus yra atradęs ryšį su savimi ir su gamta, reiškia, jo gyvenime viskas yra gerai. Drįstu sakyti, kad įvairios mano patirtys (takas aplink Vilnių, neabejotinai, viena iš jų) šią mintį tik patvirtina. Vasara baigėsi, rudens saulė irgi greitai nustos džiuginusi, tačiau žiema irgi yra puikus metas žygiavimui, todėl kviečiu visus neišsigąsti orų ir leistis į smagiausius nuotykius gamtoje!

Pastabos planuojantiems žygiuoti: svarbiausi dalykai – kepurė nuo saulės (aš saviškę pamiršau, teko skolintis), vanduo ir patys patogiausi pasaulyje batai. Geriausias maistas einant – obuoliai. Geriausias metas planuoti ilgesnį sustojimą – įveikus maždaug du trečdalius kelio, na, bent jau aš sustojusi kartais per daug aptingstu eiti toliau, todėl nuo pat pradžių vienu ypu stengiuosi įveikti daugiau. Merginos, jeigu einate vienos, nepameskite galvos – pagalvokite apie dujų balionėlį ir be jokių išimčių klausykitės savo intuicijos. Nuo nejaukaus momento pirmąją dieną giliau miške prasilenkiant su raumeningu skustagalviu, vėliau ėmiau atkreipti dėmesį, kurie takai atrodė saugesni, kur buvo artimiausi praeiti gyvenami namai ir t. t.

P.S. Jeigu norite visu 100% pabėgti iš miesto ir Vilniaus miškai jūsų netenkina, išbandykite Kairiojo Neries kranto turizmo trasą, kurioje laukia iki 30 km meditacijos, įveikiamos tiek pėsčiomis, tiek dviračiu. Neturintiems automobilio – traukinio maršrute Vilnius-Kaunas išlipkite Lazdėnuose, iki tako pradžios bus viso labo nepilni 2 km. Daugiau informacijos: https://neriesparkas.lt/marsrutai/kairiojo-neries-kranto-turizmo-trasa/

P.P.S. Kaunas, alioo? Gal ir čia kažką tokio galima padaryti? 

Daugiau informacijos apie taką aplink Vilnių: https://vilnius100km.lt/