Ar tiesa, kad poezija – vaistas sielos skausmui numalšinti?
Simona NEDZINSKAITĖ
Dažnas žmogus artėjant šaltajam metų sezonui nori jaustis jaukiai, turėti artimuosius šalia ir gurkšnoti šiltą kavą lyjant lietui. Yra daugybė būdų, kaip jaukiai galima praleisti šiuos šaltus ir drėgnus vakarus, vienas iš būdų – rašyti ir kurti. Poezija patinka ne kiekvienam, bet ji visuomet leidžia mums pasinerti į atsiminimus, šiltus jausmus, o kartais – net ir į skausmą. Bet tiek džiaugsmas, tiek skausmas yra mus supantys jausmai visą mūsų gyvenimą, tai kodėl turėtume to vengti? Galbūt poezija yra vienas iš vaistų, kuris gali numalšinti mūsų skausmą ir vienatvę. Būtent apie tai kalbinome literatą – Liną Vitkauską.
Nuo kada pradėjote kurti? Kaip apibūdintumėte savo, kaip literato, pradžią?
Labai seniai, nuo 10-ties metų, kai pradinėse klasėse reikėjo sukurti eilėraštį. Mokytoja į eilėraštį atkreipė dėmesį, daug kam patiko, tai buvo pirmasis impulsas, bet jokio plano būti rašytoju dar neturėjau ir neplanavau gyvenime. Vėliau supratau paauglystėje, kad tai manoji dalis, susidūriau su neteisybe, išgyvenimais ir tai buvo mano maištavimas, tiesos pasakymas. Supratau, kad mano kūriniai gali kažkam tapti kelrode žvaigžde, šviesos spinduliu ar atgaiva pasižiūrėti į pasaulį kitu kampu.
Kuo jums artima poezija?
Gyvenu ir užfiksuoju akimirką, padarau tam tikras išvadas. Mano kūryba linksta į šiuolaikinę poeziją, todėl nereikia stengtis parodyti atviro skausmo, nereikia tuščiažodžiauti. Poezija tuo ir graži, nes joje gali nugulti visi tavo atsiminimai ir patyrimai. Žinoma, daug kas gali rašyti, bet ne visi nori skaityti bet ką, kūrinys turi tapti svarbus ir aktualus.
Ar poezija padeda jums išsilaisvinti? Gal ji jums tarsi dienoraštis, į kurį nugula įvairiausi jausmai ir prisiminimai?
Viską rašausi į mažą knygelę, kuri po tam tikro laiko gimsta knyga, aišku, tai priklauso nuo to kiek ir koks visų eilių sukauptas svoris. Pasiplanuoju, žinoma, apie ką norėčiau parašyti, kurti, bet ne visada tie planai pavyksta. Darau kūrybinius eksperimentus, kalbinu žmones ir iš visų minčių bandau rašyti. Pavyzdžiui, eilėraštis „Išpažintis“ yra apie elgetą, žmogų, kuris vargsta, yra sutrikęs, tai yra būtent vienas iš eksperimentų – pavaišinimas kava ir ramus pasikalbėjimas.
Kaip manote, ar jaunas žmogus domisi poezija?
Domisi. Buvo suburtas skaitytojų susitikimas, pavyko įtraukti žmones į tai, tikrai yra žmonių, kurie vis dar domisi poezija. Poezija tikrai išliks ir bus skaitoma, nes jaunieji literatai kuria ir auga, o tai džiugina. Manau yra daugiau kūrėjų, kurių mes nežinome, bet jie tikrai ateis į viešumą, tik reikia juos pastūmėti, kad nebijotų pasirodyti.
Kuri jūsų sukurta knyga yra jums pati artimiausia? Galbūt tai ne knyga, o eilės?
Brangiausias kūrinys yra labai sunkiai išrenkamas, jis daugiausiai paliko emocijų ir įspūdžių. Vieno tikrai neįvardinčiau. Pirmasis tai „Ilgesys ateina su žiema“ – eilėse patirti dideli išgyvenimai, rašoma apie meilę, apie šaltą žiemą, kuomet naktį bridau per sniegą. Ėjau iki kioskelio nusipirkti cigarečių, bridau per tas pusnis, paskui grįžęs ėmiau ir parašiau tą kūrinį, po kiek laiko jis tapo man brangiu ir artimu. Jis buvo skirtas žmogui, kurį mylėjau. O kiti kūriniai kaip „Pranašystė“ – vienas skausmingiausių, tai apie netikrumą ir išdavystę, apie bažnyčių netikrumą ir dvasininkų abejingumą. „Jei visų šventyklų durys bus užvertos tau“ – tik draugui išpažinti gali, nei surasti kontaktą su dvasininku. Tai mano asmeninė patirtis, žinoma, ne visi gali tam pritarti.
Ar pritariate teiginiui, kad „poezija – vaistas sielos skausmui numalšinti“?
Manau, kad taip. Žinoma, priklauso nuo to, kokius autorius skaitai, jeigu pasirinktume tuos, kurie rašo aštriai ir buitiškai, tai nemanau, kad sielos skausmas būtų numalšintas, galbūt tai labiau numalšintų pyktį ir agresiją. O ten kur yra daugiau lyrikos, tuomet galima skaityti ir atrasti save tuose kūriniuose, suprasti, kad ne vienas esu sutrikęs ir kad galiu surasti tiltą iš vienos širdies į kitą. Viena moteris man buvo pasakiusi, kad mano knygutės stovi pas ją ant mažo stalelio: „Tai lyg vaistai, stovintys ant naktinio stalelio“. Jos pastebėjimais, šis žanras ir mano knygelės jai padeda nusiraminti, nusiteikti ramiam vakarui.
Rašytojas dalijasi savo minėtais eilėraščiais su skaitytojais.
Ilgesys ateina su žiema
Kai šaltis ir gili žiema
parodys savo klastą,
o su žmonių likimais,
norės sužaisti vėl pūga,
visi varvekliai apie tai bylos…
Ir gilios mano pėdos melsvame sniege
bus vėl viltis nauja surasti tikrą kelią,
surasti nors takelį į tave.
O jeigu visos mano pastangos perniek?
Kaip liūdna bus man be tavęs šią žiemą,
ir visas laikas bus tik skausmo
taurė raudono vyno,
kurią turėsiu aš išgert…
Kodėl esi tu taip toli, lyg būtumei
žvaigždė, žmogaus ranka neliečiama.
Aš taip norėčiau prisiliesti prie tavęs,
pabūti su tavim akimirką
ir savo lūpomis ištart atleisk.
Sapnuoju ir matau tave
plačiajam kino ekrane,
matau kaip mes nebijom nieko.
Mes drąsūs ir išdidūs senuoju traukiniu į
Laimės šalį išvažiuojam.
1999 09 20
Pranašystė
Kai neviltis atvers duris
į tavo sielą,
ištart nei žodžio negalėsi,
nes baimė sunkiomis grandinėmis
sukaustys kojas ir rankas,
o pabaiga pasaulio –
raganiaus prakeikimas,
paskutinis ženklas, įspėjimas,
nerimas širdy,
ir jei visų šventyklų durys
bus tvirtai užvertos tau, galbūt tuomet,
mintis aiški – mažytis saulės
spindulėlis į sielos tamsą prasiskverbs:
nuodėmes visas
geriausiam draugui išpažinti…
2003 04 03
