Viktorija Kajokaitė atvira: „Dėkoju savo jautrumui, nes būtent jo dėka aš galiu kurti ir tuo intymumu dalintis su kitais“

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Dar visai neseniai VDU aktorystės studijas baigusi Viktorija Kajokaitė šiandien derina net kelis skirtingus savo pomėgius, dirba ir kaip fotografė, ir kaip atlikėja. Derinti skirtingas veiklas Viktorijai kol kas sekasi puikiai, nors kaip pati sako: „Yra dalykų, kurių nespėju padaryti, nes vis norisi daugiau, daugiau, o kai turiu daugiau, tada norisi dar daugiau ir taip pasaka be galo. Visgi, būtent šios dvi veiklos mane „pristabdo“ gerąja prasme, vis primindamos man, jog jos yra tai, kas aš esu, tai būtent muzika ir fotografija.“ Tad su Viktorija kalbamės ne tik apie būsimus muzikinius planus, šventiniu laikotarpiu planuojamus koncertus, bet ir apie svajonę suvaidinti kokiame nors filme bei meilę fotografijai. 

Viktorija, dar visai neseniai baigėte studijas VDU, papasakokite, kokią kryptį buvote pasirinkusi?

Pasirinkau aktorystės studijas. Mane visada traukė menai ir pačiai atrodė, kad aktorystė yra visko visuma. Nuo darželio laikų vaidinau scenoje, dainavau, grojau, šokau… Kitaip sakant, ši specialybė man pasirodė – visko „po truputį“ (šypsosi – red. past.). Tikrai studijos įdomios, daug netikėtų dalykų ir yra didelė galimybė išeiti iš komforto zonos. Tiksliau, netgi šiuo atveju, bent jau man, studijos padėjo susivokti, ko aš iš tiesų noriu, koks darbas ar veikla mane domintų. 

Ar po studijų teko dirbti pagal specialybę?

Po studijų teko turėti pagal specialybę tiktai pavienius užsakymus, pavyzdžiui, suvaidinti didelės kompanijos reklamoje, ar turėti kokią nors įvaizdinę fotosesiją. Tačiau nuolatinio darbo, susijusio būtent su aktorystės su mokslais – neturėjau. Iš tiesų, net ir nežinau, ar būčiau pasiryžusi dirbti tik su aktoryste susijusį darbą. Mane labai žavi ši sritis, svajoju suvaidinti kokiame filme, seriale ar muzikiniame spektaklyje, bet aktorystei reikia visiško atsidavimo, ir, iš tiesų, turint keletą veiklų / darbų būtų nelengva suderinti ir viską suspėti. O aš save laikau labai nenustygstančia vietoje, kaskart ieškančia kažko naujo, neįprasto. Ir jei kažkas užkabina, tai kaip sproginėjantis degtukas galiu kurį laiką sekti iš paskos, kol ir vėl kelyje atsiras kažkas, kas sužavės iš naujo.  

Tiesa, kad po studijų beveik iš karto pasinėrėte į menus – muzikuojate, fotografuojate, kuriate dainas ir eiles, tai kaip pavyksta suderinti tiek skirtingų veiklų?

Iš tiesų, kartais ir pati savęs to klausiu. Dažnai jaučiu, jog atrodo, tarsi man paroje neužtenka 24 valandų. Vis bijau, kad per mažai padarysiu, kad kažko nespėsiu, tokia kartais persekioja lengva baimė (ne)suspėti. Žinoma, tą baimę, tikriausiai, mano galva susikuria pati, nes manęs tarsi niekas niekur ir neskubina. Yra dalykų, kurių nespėju padaryti, nes vis norisi daugiau, daugiau, o kai turiu daugiau, tada norisi dar daugiau ir taip pasaka be galo. Bet būtent šios dvi veiklos mane „pristabdo“ gerąja prasme, vis primindamos man, jog jos yra tai, kas aš esu. Tai būtent muzika ir fotografija. 

Tai iš kur Jūs semiatės įkvėpimo?

Įkvėpimo stengiuosi semtis tiesiog iš kasdienybės. Jei pajaučiu rutiną ar kažkokį neigiamą jausmą – liūdesį, pyktį, kažką nepaaiškinamo, tuoj pat puolu išrašyti į sąsiuvinį, galvoje suskamba muzika, dažnai kartu su tuo pasilieja ir ašaros. Visi šie susidėję veiksmai yra mano dainų ar eilėraščių priežastis. Iš tiesų, dėkoju savo jautrumui, nes būtent jo dėka aš galiu kurti ir tuo intymumu dalintis su kitais. 

Ar visos dainos yra Jūsų kūrybos?

Savo kūrybos dainų turiu daug, bet dažnai nevengiu atlikti ir kitų kūrėjų dainų. Jas savaip interpretuoju, kaip man atrodytų gražiau skambant. Ypač mėgstu dainuojamosios poezijos žanrą, bet jei patinka daina, tai visiškai nesvarbu, kokio ji stiliaus. 

Kaip dažnai Jums teko koncertuoti šią vasarą?

Na, kiek dažnai, tai neskaičiavau, bet galėčiau palyginti su tuo, kad pasirodymus turėjau beveik kas 2–3 dienas, kartais ir po 2–3 kartus per dieną, jeigu tik spėdavau apsiimti. 

O ar daug pasirodymų esate susiplanavusi šventiniam laikotarpiui?

Šventiniam laikotarpiui yra dainavimų baruose, vestuvėse, jubiliejuose, gimtadieniuose, taip pat giedojimų bažnyčioje ceremonijų metu.  

Viktorija, jeigu prisimintumėte vaikystę, kuo svajojote tapti, kokia profesija Jus domino jau nuo mažų dienų?

Visada svajojau tapti dainininke. Kažkodėl žinojau, kad jeigu rinksiuosi tarp veiklų, tai vis tiek bus kažkokia meno sritis. Bet jau būdama maža spaudydavau pianino klavišus, vėliau pradėjau lankyti muzikos mokyklą, baigiau fortepijono specialybę, tada savarankiškai mokiausi gitara, pradėjau kurti dainas ir šiandien esu ten, apie ką ilgai svajojau… Žinoma, dar turiu daug norų surengti asmeninius didelius koncertus, bet tam prireiks laiko, kol surinksiu auditoriją.  

Viktorija, o kaip manote ar įmanoma pragyventi vien iš meno?

Tikrai įmanoma. Aišku, yra pasakymas, kad „nenorėjau dirbti valdiško darbo 8 valandas per dieną, tai dabar dirbu savarankiškai 24 valandas per parą.“ Čia labai taikliai pasakyta, nes imtis bet kokios meno, ar sau brangios veiklos, iš kurios ruošiesi užsidirbti pinigus, reikia nuolatos mokytis, domėtis, reklamuotis, investuoti į save, mokėti priimti kritiką, nepasikelti dėl komplimento. Taip pat nesustoti tobulėti, visada tik judėti į priekį, rasti kažką, kas vestų pirmyn. Žinoma, svarbiausia tikėti savimi ir savo svajone, nes tik tada įmanoma kažką pasiekti. Pasiduoti visada yra lengviausias kelias ir ne tik gyvenimo tiksluose, bet ir apskritai. 

Galbūt dirbate ir dar kur nors?

Prieš keletą mėnesių dirbau darželyje su vaikais. Labai myliu vaikus ir bendravimą su jais, tačiau supratau, kad šiuo metu vis dar nemoku prisirišti prie vienos vietos, galbūt dar tam nesubrendau (šypsosi – red. past.).

O kaip dabar atrodo Jūsų įprasta diena?

Na, labai priklauso ar tai yra ,,įprasta vasaros diena“, ar ,,įprasta žiemos diena“, nes jeigu tai yra sezoninė diena, kada daugiausiai darbų, tai pati diena būna „ant kojų“, lekiu iš vieno užsakymo į kitą. Kartais iš dainavimo skubu į fotografavimą, ar atvirkščiai. O kadangi darbai vyksta visoje Lietuvoje, tai per dieną tenka suvažinėti ir 800km. Kelionės kartais nuvargina, bet nieko nėra geriau, kaip nuvykus daryti tai, ką labiausiai mėgsti ir prie to paties pamatyti naujų, nepažintų Lietuvos kampelių. Na, o grįžus namo, net ir jei tai būna 1 valanda nakties dar sėduosi redaguoti nuotraukas, nes norisi, kad žmonės gautų savo gražiausias švenčių akimirkas, kol dar gyvena tomis emocijomis, kad galėtų dar kartą pasidžiaugti ir viską prisiminti. 

Ar lieka laiko sau?

Laiko sau lieka tikrai ne visada, bet kai jo lieka, kad ir nedaug, leidžiu sau nueiti į SPA, pasidaryti veido kaukę, apsipirkti parduotuvėje ir pasidovanoti sau kažkokią dovanėlę, kad ir visai smulkmenėlę, kaip atsidėkojimą sau už gerai atliktą darbą. Tokie menkniekiai sugeba pakelti nuotaiką ir kiekvienoje dienoje prisideda prie mokėjimo vertinti mažus dalykus.  

Ir kaip nepaskęsti toje kasdienėje rutinoje?

Mano nuomone, kad ir ką bedarytume, vis tiek ateis diena, kada pajausime rutiną. Kartais įmanoma pavargti net ir nuo to, ką labiausiai mylime. Todėl, bent jau aš manau, kad nuolatinis judėjimas, naujų dalykų mokymasis, kelionės, kiekvieną kartą kažkokios naujos paieškos, mylima veikla, bendravimas su artimais žmonėmis ar laikas sau tikrai padeda to išvengti, arba bent jau apmažinti tą atsiradusią rutiną. 

Ko palinkėtum skaitytojams?

Skaitytojams palinkėčiau tikėti savimi, mylėti save ir nesistengti niekam nieko įrodinėti, nebent sau. Mes esame pagrindiniai savo kasdienybės veikėjai, ir nuo mūsų pačių priklauso, ar norime tapti geriausiais savo pačių originalais. Sėkmės!