Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė atvira: ,,Pokyčiai reikalingi ne tik siaurai asmenų grupei, bet ir visai visuomenei‘‘

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Jūratė Juškaitė dar paauglystėje pradėjo domėtis žmogaus teisėmis, tuomet Vilniaus universitete baigė komunikacijos (žurnalistikos) studijas, įgijo bakalauro laipsnį ir tarptautinių santykių magistro laipsnį, taip pat lyčių studijų magistro laipsnį Vidurio Europos universitete Budapešte. Nuo liepos Jūratė pradėjo vadovauti Lietuvos žmogaus teisių centrui, anksčiau tame pačiame centre ji dirbo kaip komunikacijos vadovė. Tad šiandien su Jūrate kalbamės apie naujas jos pareigas, stereotipų laužymą bei pasiektas pergales žmogaus teisių srityje.

Jūrate, kas Jus paskatino domėtis žmogaus teisėmis?

Pirmiausia – asmeninė patirtis. Paauglystėje supratau, kad priklausau LGBT bendruomenei. Tai buvo ankstyvais 2000-aisiais metais. Beveik niekas apie tai nekalbėjo, o jei ir kalbėjo, tai neigiamai. Todėl išvykusi studijuoti į Vilnių pradėjau ieškoti būdų, kaip keisti situaciją, kad LGBT bendruomenei priklausantys žmonės nepatirtų tiek daug streso, nepriėmimo ir atstūmimo. Pradėjusi veiklą žmogaus teisių srityje, susipažinau su kitomis bendruomenėmis, kurios galbūt dėl skirtingų priežasčių, tačiau išgyvena panašius dalykus – žmonės su negalia, smurtą patiriančios moterys, kitos tautybės žmonės. Jų patirtys man pasidarė labai svarbios, supratau, kad žmogaus teisės turi būti užtikrinamos visiems. Jei pasiseka vienai grupei ir jos problemos pradedamos spręsti, bet kiti lieka paraštėse – tai nėra tikras sprendimas.  

Kaip Jūs pati suprantate/apibrėžiate žmogaus teisių sąvoką?

Man žmogaus teisės yra prigimtinės ir nedalomos. Tai reiškia, kad kiekvienas gimstantis žmogus turi žmogiškąjį orumą. Jo vertė ar svarba nepriklauso nuo žmogaus lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, religijos, tautybės ar kitų tapatybės bruožų. Kitaip tariant, žmogaus teisės įgyvendinamos tik tada, kai mums svarbios visos bendruomenės ir žmonės, o ne tik tie, kurie mums atrodo patogūs. 

Šiuo metu dirbate Lietuvos žmogaus teisių centre, galbūt galite trumpai apibūdinti centro veiklą, kokias sritis Jūsų vadovaujamas centras šiandien apima?

Savo veiklą koncentruojame į lygių galimybių principo įgyvendinimo stebėseną, smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris pripažinimą ir mažinimą, LGBT asmenų lygiateisiškumą ir teisę registruoti šeiminius santykius, neapykantos nusikaltimų atpažinimą ir skatinimą kurti pagalbos mechanizmus nukentėjusiems nuo jų, romafobijos mažinimą. Šios sritys – mūsų veiklos prioritetai.

Kaip manote, ar keičiasi požiūris į žmogaus teises?

Žinoma, džiugu, kad Lietuva nestovi vietoje. Pavyzdžiui, šiuo metu žmogaus teisių klausimai apskritai yra tapę ryškūs politinės darbotvarkės klausimai, ko net ir prieš penkerius metus vargiai kas būtų galėję tikėtis. Nors šiuo metu vykstančios diskusijos kartais ir neteikia daug optimizmo, vis dėlto turime pereiti ir tokius etapus. Tikiu, kad ateityje situacija gerės. 

Apskritai ar pasiekti tuos pokyčius buvo labai sunku?

Visi pokyčiai, ypač vykstantys valstybės mastu, reikalauja daug laiko bei pastangų. Centras gyvuoja jau daugiau nei 25 metus, tačiau nuveikti turime dar daug. Tačiau, jei žiūrime retrospektyviai, tai centras darbą pradėjo dar tada, kai Lietuvoje galiojo mirties bausmė ir šalis vis dar tvarkėsi su organizuotu nusikalstamumu, mafijinėmis struktūromis. Nebuvo Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių institucijų, kurios padeda užtikrinti tam tikrą žmogaus teisių standartą. Taip mąstant, matome, kad nuėjome tikrai toli: žinoma, kad turime problemų, kai kuriose srityse jos labai didelės ir nesprendžiamos, tačiau turime funkcionuojančią demokratiją, žodžio laisvę, teisės viršenybę.

Kokie reikšmingiausi darbai buvo nuveikti per paskutiniuosius dešimt metų?

Su komanda pavyko nuveikti labai daug prasmingų ir reikalingų darbų, kurie kasdien prisideda prie žmogaus teisių situacijos Lietuvoje gerinimo. Ypač džiaugiamės ir didžiuojamės, kad 2016 metais Lietuvoje įrengėme pirmuosius Atminimo akmenis, 2019 m. pristatėme informacijos apie seksualinio priekabiavimo darbe prevenciją – platformą jauciuosigerai.lt, 2020 m. kartu su partneriais sukūrėme neapykantos nusikaltimų pranešimų platformą https://manoteises.lt/pranesk/. Be to, su žmogaus teisių portalu manoteises.lt įsitvirtinome kaip patikimas informacijos šaltinis, aktyviai prisidedantis prie žmogaus teisių diskurso formavimo Lietuvoje. 

Kas, Jūsų nuomone, daro įtaką žmogaus teisių pažeidimų padidėjimui ar sumažėjimui?

Turbūt pirmiausia tai, kiek rimtai visuomenė, ypač autoritetą joje turintys žmonės, juos rimtai vertina. Taip pat kaip savo darbą atlieka teisėsauga ar nediskriminavimo užtikrinimui įsteigtos institucijos. Jei visuomenė mato, kad jos aktyvios, kad į pažeidimus nežiūrima pro pirštus, tai siunčia žinutę, kad pažeidimai nėra priimtini ir, žinoma, mažina jų skaičių.  

Kokios visuomenės mažumos ar grupės dažniausiai nukenčia ir patiria žmogaus teisių pažeidimus?

Negalėčiau išskirti vienos visuomenės grupės, nes tokių grupių, deja, Lietuvoje vis dar nemažai. Darbo praktikoje neretai susiduriame su diskriminacija dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės ar tautybės, socialinės padėties, tikėjimo. Asmenų lygybė ir nediskriminavimas – visuomenė, kurios siekiame.

Kaip visuomenė gali padėti toms mažumoms?

Turbūt pirmiausia suprasdama, kad visuomenė susideda iš mažumų ir pažeidžiamų grupių. Tokioje padėtyje skirtingais savo gyvenimo etapais atsiduria bene visi: net jei ir žmogus nepatyrė homofobijos ar nebuvo diskriminuojamas dėl savo religijos, vis dėlto mes visi senstame. Statistikos departamento duomenys rodo, kad vyresnio amžiaus žmonėms labai sunku išlikti darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su nuvertinimu, neigiamu požiūriu, tad vienu ar kitu gyvenimo periodu mes visi esame pažeidžiami. Atėjus tokiam supratimui, dingsta įsivaizdavimas, kad visuomenė kažkokiai mažumai daro paslaugą ar padeda. Mes visi esame tos visuomenės dalis ir padedame vieni kitiems. 

Ar tokios eitynės, kaip ,,Kaunas Pride‘‘ padeda LGBTQ+ nariams mažinti atskirtį, o galbūt atvirkščiai tik priešina visuomenę?

Šie ir kiti panašūs renginiai padeda atskleisti, jog mūsų visuomenė nėra vienalytė, ji kupina skirtumų bei įvairovės. Jie taip pat parodo, kad pokyčiai reikalingi ne tik siaurai asmenų grupei, bet ir visai visuomenei, kad galėtume užtikrinti pagarbą žmogaus orumui, lygiateisiškumą, pagarbos įvairovei ugdymą, žmogaus teisių apsaugos ir švietimo problemų sprendimą.

Kaip manote, kada visuomenė ir Seimas ,,pribręs‘‘ partnerystės įstatymo projekto įtvirtinimui?

Tikiuosi, kad šią kadenciją.

Jūrate, o ar įmanoma pasiekti absoliučią žmogaus teisių apsaugą?

Pasaulyje turbūt nėra nė vienos valstybės, kurioje visiškai nebūtų žmogaus teisių pažeidimų. Tačiau turime siekti, kad žmogaus teisės taptų kiekvienos stiprios demokratinėmis vertybėmis grįstos valstybės pagrindu. 

Kaip dėl moterų ir vyrų teisių, juk sakoma, kad jos yra lygios, bet ar taip yra iš tikrųjų?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės bei uždrausta bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, ypač, kai tai susiję su šeimynine ar santuokine padėtimi. Vis dėlto, realybėje matome, kad egzistuoja atlyginimų atotrūkis tarp vyrų ir moterų, pastarųjų nenaudai. Smurtas prieš moteris yra viena dažniausių priežasčių, dėl ko kviečiama policija Lietuvoje, moterims ir toliau priskiriama didžioji dalis buities ir rūpinimosi namais darbų.  

Kodėl, Jūsų nuomone, vis dar itin ženkliai skiriasi moterų ir vyrų atlyginimai?

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis šalies ūkyje, neįskaitant žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės įmonių, pernai sudarė 12,1 proc. Praktiškai, tai reiškia, kad lyginant su vyrais, moterys vieną mėnesį Lietuvoje dirba nemokamai. Mokslininkų teigimu, darbo užmokesčio atotrūkis nulemtas lyčių stereotipų, dėl kurių moterų dominuojamose srityse mokamas mažesnis atlyginimas, nepaisant to, kad žvelgiant į išsilavinimo statistiką, matome, kad moterys bendrai yra labiau išsilavinusios nei vyrai. 

Kaip išvis pakeisti tą stereotipinį mąstymą, kad moteris turi prižiūrėti namus ir auginti vaikus, o vyras tik išlaikyti šeimą?

Manau, kad plintantys pozityvūs pavyzdžiai prisideda prie platesnio visuomenės supratimo apie lyčių vaidmenis šeimoje. Taip pat supratimas, kad toks pasiskirstymas, pagrįstas lytimi, o ne asmeninėmis savybėmis ir žmogaus, kaip individo, matymu, riboja tiek vyrus, tiek moteris, sukuria daug spaudimo. Matome, kad vyrų tarpe yra gerokai daugiau savižudybių, jų gyvenimo trukmė apie 10 metų trumpesnė nei moterų Lietuvoje. 

Tikriausiai esate girdėjusi posakį – jeigu nori pokyčių, pradėk nuo savęs, tai ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti šiandien, kad rytoj galėtume gyventi nors truputį mažiau stereotipiškame pasaulyje?

Atsakydama į tokį ar panašius klausimus, rizikuoju atrodyti kaip žmogus, kuris geriau žino, kaip kitiems gyventi (šypsosi – red. past.). Vis dėlto, jei žmogui tai yra svarbu, siūlyčiau pradėti nuo aktyvaus skaitymo ir refleksijos, kaip mano veiksmai, žodžiai ir pozicija prisideda ar neprisideda prie to, kad visi žmonės šitoje visuomenėje jaustųsi saugiau.