Augančio Kauno iššūkiai iš arčiau

Viktorija REKSTYTĖ

Kaunas ypatingai ruošėsi šiems 2022-iesiems metams, o „vaisiais“ džiaugiasi ne tik Kaunas ir Kauno rajonas, bet ir Europa. Per penkerius metus „Kaunas 2022“ „Kauno iššūkio“ programa padėjo išauginti ne vieną unikalų jaunimo projektą. Šį kartą susipažinkime su RANDAI ir PUOTA sumanytojais.

RANDAI  – kelerius metus vystomas kauniečių projektas, kuriuo siekiama pasakoti apie fizinius ir psichologinius randus bei edukuoti apie psichinę sveikatą. Komandos narės – Simona Šmitaitė, Dina Ramanauskaitė, Austėja Balutytė ir Rita Petkevičiūtė – pripažįsta, kad visuomenė per mažai rūpinasi emocine savijauta. Merginos pasakoja, kad istorijos, kuriomis dalijasi, įkvepia tuo, kad žmogus, net ir išgyvenęs skaudžius laikotarpius, gali pakilti ir tvirtai atsistoti ant kojų. 

Projektą vykdote jau kelerius metus. Ko išmokote iš gautų istorijų? Kaip jos pakeitė Jūsų požiūrį?

Projektą pradėjome prieš dvejus metus. Per šį laikotarpį gavome įvairiausių istorijų tiek apie fizinius, tiek apie emocinius randus. Tikriausiai iš kiekvienos istorijos galima pasisemti skirtingų dalykų, tačiau vienas iš žaviausių, kuris vienija visas istorijas, yra tai, kad žmogus gali išgyventi didžiausius skausmus, sunkiausias gyvenimo akimirkas ir po kiek laiko vėl stabiliai stovėti ant žemės ir apie tai pasakoti. Tai suteikia įkvėpimo ir vilties, kad bet ką galima „praeiti“. Dar vienas svarbus dalykas, ko išmokome, yra tai, kad aplinkiniai žmonės daro beprotiškai didelę įtaką mūsų savijautai. Todėl labai svarbu visada išklausyti ir palaikyti.

Ar žmonės noriai dalijasi išgyvenimais? Ar teko patiems ieškoti istorijų?

Iš tiesų rinkti istorijas nėra lengvas iššūkis. Nors tai ir anonimiška, dalį savęs išleisti į interneto platybes nėra paprasta. Todėl istorijų teko ieškoti ir pačioms, didelė dalis pirmųjų pasidalijimų buvo iš mūsų draugų, artimųjų rato. 

Skaitant Jūsų pasidalintus žmonių pasakojimus, kyla įspūdis, kad ne fizinius randus turintys žmonės, bet aplinkiniai ne visada palankiai žvelgia į kitų randus. Kaip manote, kodėl sunku priimti kitus žmones, kokie jie yra?

Galbūt žmones atgraso tai, ko jie nepažįsta, nėra matę. Visgi žmonių, turinčių didesnius ar iškart pastebimus randus, yra mažuma ir su tuo rečiau susiduriame. Taip pat visuomenėje turime įdiegtą žmogaus kūno standartą, kurį norime atitikti. Jeigu mūsų kūnas neatitinka šios estetikos, turime kokių nors „defektų”, tada juos slepiame, o tai vėlgi prisideda prie to, kad su randais susiduriame rečiau ir tai tampa neįprasta.

Agnės Papievytės nuotr.

Fiziniai randai yra viena, tačiau vidiniai randai nematomi ir kartais gyja metų metus. Ar nutraukiant tylą randai gali greičiau užgyti?

Skausmą išgyventi su kažkuo drauge yra lengviau. Vien išsikalbėjimas palengvina gijimo procesą, nes jis leidžia atsikratyti minčių, su kuriomis išbūti vienam gali būti labai sunku. Taip pat kalbėdami su kitais galime išgirsti objektyvesnę perspektyvą, kadangi patys esame paveikti emocijų. Tai gali padėti mums sudėlioti mintis į vietas.

Ne tik pateikiate istorijas, bet ir edukuojate apie emocinį pasaulį. Jūsų nuomone, ar mes, kaip visuomenė, pakankamai rūpinamės emocine sveikata?

Tikriausiai šis projektas ir egzistuoja kaip atsakas į tai, kad emocine sveikata rūpinamės nepakankamai. Visuomenėje iš senesnių kartų egzistuoja vidinio žmogaus pasaulio stigma – visada turime atrodyti stiprūs prieš kitus, silpnybės yra mūsų ir jų nereikia dalytis su kitais.

Kokie Jūsų planai šiems metams? Kokias veiklas planuojate pavasarį ir vasarą?

Šiuo metu pavasariui yra derinami planai Kaunui padovanoti gatvės meno piešinį, atskleidžiantį vieną iš skaudžių miesto randų. O vasarą planuojame du renginius artėjančiam „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendrakūrystės festivaliui „Audra“. Vienas jų yra istorijų ir paveikslų paroda, pasakojanti apie žmonių, esančių ar buvusių įkalinimo įstaigose, emocinius išgyvenimus. Antrasis renginys yra psichodinaminės terapijos simuliacija, kurios metu galėsime panagrinėti savo vidinį pasaulį, pasąmonę.

Mūsų tautos istorijos puslapiai mena, kad žodžiai, patapę cenzoriams neįmenamomis metaforomis knygose ir filmuose, mitingų kalbomis, dainų posmais, padėjo išsilaisvinti iš priespaudos, pranešti pasauliui apie kovą dėl laisvės ir siekį atkurti nepriklausomybę, kas šių dienų realijų kontekste atrodo kaip stebuklas. Su teiginiu, kad žodžiai turi galią, turbūt sutiktų ir veiklaus jaunimo poezijos projekto PUOTA narė Austėja Pociūtė. Ji teigia, kad visuomenėje vyrauja stereotipas, jog poeziją kuria tik jautrūs žmonės, tačiau tai netiesa. Austėja papasakojo, kiek daug puotautojai nuveikė per kelerius metus ir kas dar laukia ateityje. 

Nuo ko prasidėjo „Puotos“ gyvavimas?

PUOTOS projektą įkūrėme programos jaunimui „Kauno iššūkis“ metu. Mūsų komanda buvo suburta organizatorių, visiškai atsitiktine tvarka parinkus žmones. Vieni jų paliko programą labai greitai, kiti – jau trečius metus prisideda prie projekto veiklos. Pabaigę programą laimėjome finansavimą pirmajam poezijos festivaliui – garso takeliams miesto viešajame transporte ir traukiniuose – įgyvendinti. Projekto veiklą tęsti paskatino ir laimėtas „Įsimintiniausios Kauno kultūros iniciatyvos’19“ konkursas.

Susibūrėte dar prieš pandemiją. Kaip pandemija paveikė Jūsų kūrybą? Ar padėjo išgyventi karantino mėnesius?

Pandemijos pradžioje buvo daug neužtikrintumo, tačiau su komanda nusprendėme ieškoti kitų būdų kviesti visuomenę dalyvauti mūsų veiklose. Viena jų – geriausių eilėraščių konkursas, kuris buvo pristatytas lentelių formatu įvairiose miesto kultūrinėse vietose. Žmonės įdomiausią kūrinį galėjo rinkti nuskenavę QR kodą. Taip pat įgyvendinome orientacinių žaidynių idėją – nesiekdami žmonių susibūrimo, mieste išslapstėme riboto leidimo pačių kurtus žurnalus – zinus, kuriuos kūrybos mylėtojai galėjo rasti atsakę į kelis klausimus.

Poezija yra subtili kalba ir turbūt ne kiekvienas geba ja kalbėti, nes, sakoma, reikia jautrumo, kad visa tai, kas išgyvenama, pavirstų eilėmis. Ar sutinkate su tuo?

Nemanau, kad poezijai kurti reikia didelio jautrumo. Vieni unikaliausių darbų, kuriuos yra tekę skaityti, dažniausiai būna pilni ironijos, komiškų palyginimų ir panašiai. Manau, šiuo projektu iš dalies ir bandėme atkreipti dėmesį į stereotipą, kad poeziją rašantys žmonės yra melancholiški, jautrūs ir introvertai. Atvirkščiai – popieriuje emocijas išliejantys žmonės dažnai perteikia ir labai stiprias emocijas.

Papasakokite daugiau apie kūrybinį leidinį, kurį rengiate. Kodėl pasirinkote temą „(PA)keleiviai“? Kuo ji Jums svarbi?

Manau, kad „Zinas 2” bus kulminacinis projekto gyvavimo vaisius. Riboto leidimo žurnalo centre – rašytinio žodžio ir iliustracijos sankirta. Kalbinsime projekte dalyvavusius kūrėjus, atlikėjus bei kito pobūdžio kūrybininkus. PUOTOS prioritetas visuomet buvo ir išliks bendruomenė, kurią subūrėme. Tikime, kad įgyvendinome projekto tikslą – sukurti platformą kylantiems menininkams atrasti savo balsą ir pasireikšti didesnėje auditorijoje. Tema „(PA)keleiviai“ ir yra apie tai – žmones, kuriuos sutinkame, kurie net atsisveikinus išlieka svarbūs mūsų gyvenimuose, mus įkvepia bei motyvuoja. Jie gali likti mūsų gyvenimuose ir tapti bendrakeleiviais arba sutinkame juos tik ribotam laiko tarpsniui, po kurio tariame „sudie“. Temą taip pat galima interpretuoti kaip ciklo uždarymą, nes projekto kelionę pradėjome nuo partnerystės su „Lietuvos geležinkeliais“, tad toje pačioje vietoje norėjome ir užbaigti.

Ką dar ruošiate šiais metais? Ko neturėtų praleisti skaitytojai?

2022 metų birželio 28–liepos 3 dienomis vyks didysis „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022“ jaunimo programos festivalis „Audra“. Tai visų PUOTOS projekto gyvavimo metų kulminacija – pristatysime antrą riboto leidimo žurnalo numerį. Kviesime puotautojų bendruomenę susirinkti vienoje projektui brangiausioje vietoje – Kauno Geležinkelio stoties laukimo aikštėje. Renginio metu reflektuosime projekto vykdymo laikotarpį, bendrausime vieni su kitais, na, o svarbiausia – švęsime kultūrą.

Naudota Birutės Karvelienės nuotr.