Mergina, kuri piešia megztinius

Greta KONDRATAITĖ-PALECKIENĖ

Iliustratorė Evelina Jasinskaitė save pristato kaip merginą, kuri piešia megztinius. Tačiau, tai nėra paprastos megztinių iliustracijos, kiekvienas jų pasakoja savitą istoriją, o jos talentu socialiniuose tinkluose žavisi net keli tūkstančiai sekėjų. Tad kaip pašnekovei kilo mintis piešti megztinius, kas ją įkvepia kūrybai ir kaip ji sugalvojo savo socialiniuose tinkluose dalintis temomis, kurios daugeliui yra tabu – atvirai dalijasi vizualinės reklamos gamybą studijuojanti  E. Jasinskaitė. 

Evelina, papasakokite kaip susidomėjote piešimu?

Piešimu susidomėjau 2012 metais, tuo metu bendravau su vienu vaikinu, kuris piešė portretus ir norėjau pabandyti ir aš kažką nupiešti. Tai buvo perpiešimas nuotraukų ar animacinių filmukų, tuo metu tokių tutorialų nebuvo, tai teko rinktis tokį mokymosi būdą.

Tikriausiai daugeliui žmonių, kurie stebi Jūsų darbus, visgi kyla klausimas – kodėl būtent megztiniai?

Praeitų metų pavasarį man buvo kūrybinis blokas ir norėdama sumažinti nemalonius pojūčius pradėjau galvoti, kas galėtų asocijuotis su manimi, su mano charakteriu ir galėtų man padėti perduoti savo mintis bei idėjas paprasčiau. 

O ką piešdavote anksčiau?

Nepasakyčiau, kad dabar piešiu vien tik megztinius, bet, aišku, seniau mano darbuose dominavo portretai perpiešti iš nuotraukų, tapyba. Prieš 3 metus išbandžiau skaitmeninį piešimą, jis man patiko ir šiuo metu daugiausiai piešiu skaitmenines iliustracijas.

Atrasti savitą stilių Jums užtruko?

Mano stilius pastoviai keičiasi, nes aš mėgstu eksperimentuoti, viename kūrinyje bus daugiau realizmo, kitame – mažiau. Neseniai vėl sugrįžo noras tapyti ant drobių, šiuo metu noriu išbandyti tapybą aliejiniais dažais arba kitas technikas. Nenoriu savęs riboti, nes seniau buvau suvaržyta ir tai man trukdė kurti, buvau įspaudusi save į rėmus, o dabar jaučiuosi laisvesnė ir mažiau bijau parodyti savo kūrybą kitiems.

Evelina, o iš kur semiatės įkvėpimo?

Iš gyvenimo, jausmų, emocijų, žmonių, išgyvenimų, stengiuosi savęs neriboti fantazija. Būna, piešiu ir savo sapnus.

Ar meno kūrimas Jums pačiai yra malonus procesas, nesietinas su kūrybinėmis kančiomis?

Kaip jau ir minėjau esu susidūrusi su kūrybiniu bloku. Tai manau, kad tokie dalykai vyksta ir jų nereikia išsigąsti. Stengiuos jeigu man skaudu tai perteikti piešinyje arba jeigu nesinori piešti tai leidžiu sau pailsėti. Nėra būtina daryti tai, kas suteikia skausmą, bet ir nėra būtina laikyti jį savyje, galima išreikšti tą skausmą per kūrybą. Man piešimas šiuo metu nesuteikia kančių, nes šioje srityje jaučiuosi kaip „žuvis vandenyje“.

Save laikote savamoksle ar profesionale menininke?

Nesu baigusi kažkokios menininkų mokyklos, esu savamokslė, bet laikau save pažengusia iliustratore. Taip pat manau, jog visada yra kur tobulėti, kad ir koks profesionalas būtum. Ir siekiu tobulėti ne tik iliustravimo srityje, bet ir kūrybinėse srityse.

Kokias studijas esate baigusi, o gal dar mokotės?

Esu baigusi virėjos specialybę, tačiau piešimas man visada buvo svarbesnis, o dabar studijuoju vizualinės reklamos gamybą ir siekiu tobulėti šioje srityje. 

Be to, kad piešiate įspūdingas ir išskirtines iliustracijas, Jūs taip pat itin aktyviai reiškiatės ir socialiniuose tinkluose. Kas paskatino viešai prabilti apie emocijas, smurtą, homofobiją, moters kūno plaukus ir panašiai?

Socialiniuose tinkluose kalbu įvairiomis man ir kitiems aktualiomis temomis. Stengiuosi nebijoti išsakyti savo nuomonės, šneku ir apie teigiamus, ir neigiamus dalykus, emocijas ir pojūčius. Nuo vaikystės sulaukiu labai daug keistų pasisakymų iš kitų žmonių dėl savo išvaizdos, savo nuomonės, kūrybos ir t.t. Todėl tiesiog vieną dieną sugalvojau, kad reikia papasakoti, kas vyksta mano gyvenime, ir nuo tada bandau paskatinti kitus ir save būti drąsesniais.

Kokių reakcijų paprastai sulaukia tokie Jūsų įrašai?

Įvairių, tiek gerų, tiek blogų. Žmonių yra daug ir nuomonių yra daug, todėl nemažai būna ir blogų pasisakymų.

Kaip manote ar mūsų visuomenėje tokios temos vis dar yra tabu?

Manau, jog taip, nes jos sukelia tiek daug reakcijų. Daliai žmonių vis dar nemalonu išgirsti apie kūno plaukus, gėjus, vegetarus, depresiją ir kitas temas, kurių jie nenori paliesti. Tarsi šie dalykai neegzistuotų, jeigu apie juos nebūtų šnekama.

O kokį vaidmenį feminizmas ir LGBTQ+ užima jūsų kūryboje?

Tokį, kad būtų galima kurti nesilaikant sugalvotų kažkieno taisyklių, piešti tai, kas patinka, ir būti laisvai. Manau, jog laisvė suteikia man norą kurti.

Tai tikriausiai būtų galima teigti, kad Jūsų kūryba keičia nusistovėjusią stigmą ir menas neturi būti ribojamas bei varžomas pagal kažkieno įsitikinimus?

Manau, kad nėra kažkokios biblijos kaip turėtų atrodyti menas. Man menas yra dalelė manęs, mano jausmų, idėjų, minčių, o ne kažkieno sugalvotų taisyklių. Anatomija yra gerai, bet ne tada, kai suteikia kančią ir atbaido nuo piešimo arba įveda į kūrybinį bloką. 

Ko palinkėtumėte kuriantiems, bet vis dar savo kūryba nedrįstantiems pasidalinti su pasauliu, jauniesiems menininkams?

Baimė nebūtinai dings, kai pasidalinsite savo menu, tačiau kurdami ir dalindamiesi jūs sulauksite palaikymo, konstruktyvios kritikos ir taip jūs ir jūsų menas tobulės.