Būti ar nebūti: mokytojo specialybė

Evelina BACIUŠKAITĖ

Studijų pasirinkimas – laikotarpis, metantis gerą šūsnį baimių, abejonių, tačiau atnešantis gražiausias draugystes, naujus potyrius, apmąstymus ir didelį žinių kiekį. Į studijų pasirinkimą dažnai žvelgiame kaip į visišką ir galutinį savo ateities planavimą, kuris atima tikriausiai beprotišką skaičių nervų ląstelių. Viena iš profesijų, kurią pažinti pradedame dar mokyklos suole – mokytojo darbas. Pastaruoju metu ši specialybė susilaukia nemažai diskusijų, o inovatyvumas tampa neatsiejama mokytojo studijų ir darbo dalimi. Pedagogo specialybę iš arčiau apžvelgsime su VDU Švietimo akademijos lektore ir mokslo darbuotoja dr. Vaida Jurgile.

Šiuo metu Jūs pati padedate studentams tapti mokytojais. Gal galite papasakoti, kaip Jūs atradote pedagogikos kelią? Gal nuo mažų dienų svajojote apie konkretaus dalyko mokymą?

Mokytojo profesija, ko gero, viena atsakingiausių. Dar vaikystėje mokytojo darbas man kėlė labai geras emocijas, atrodė kaip tobula profesija. Kadangi noras būti mokytoja užgimė tik įžengus į mokyklą, tai visada norėdavau mokyti mažus vaikus. Tačiau suaugus pasirinkau kitą kelią, kuris mane atvedė būtent čia kur esu, mokyti, bet ne mažus vaikus. Vėliau, baigdama mokyklą žinojau, jog norėčiau dirbti švietimo srityje ir mane patraukė Edukologijos studijos. Studijuodama supratau, kad visgi noriu ir konkretaus pedagoginio išsilavinimo, norėjau būtent mokytojo kvalifikacijos, todėl studijuodama, lygiagrečiai pasirinkau pedagogikos studijas, todėl tapus dėstytoja ir dirbdama universitete esu laiminga, kad galiu prisidėti prie tų, kurie mokys vaikus. Ir taip pati dirbant su studentais visada stengiuosi juos motyvuoti bei kurti tokią mokymosi aplinką, kurioje visi jaustųsi patogiai, stengtųsi sakyti savo nuomonę, kelti diskusinius klausimus bei siektų būti lyderiais, juk tik geras mokytojas gali užauginti visavertę asmenybę.

Jaunuosius pedagogus rengia VDU Švietimo akademija. Ar galėtumėte išskirti, kuo Švietimo akademija yra unikali, kokias galimybes būsimam studentui ji galėtų pasiūlyti?

Visu pirma, išskirtinumas yra tai, kad Vytauto Didžiojo universitete Švietimo akademijoje organizuojamos pedagogikos studijos pasižymi visiškai unikaliu, sakyčiau, inovatyviu požiūriu į mokytojų rengimą. Pas mus studijuodami būsimieji mokytojai įgyja ne tik tvirtas savo pasirinkto dalyko žinias, bet ir tarpdisciplinines žinias. Mokytojo darbo, aš pati asmeniškai net neįsivaizduočiau be tarpdiscipliniškumo dirbant su vaikais ar siekiant kartu su jais efektyviai spręsti aktualiausius visuomenės iššūkius. Turbūt didžiausias mūsų tikslas yra parengti savimi pasitikintį, kompetentingą, inovatyvų mokytoją, todėl čia pas mus tikrai yra galimybės kiekvienam įgyti įvairių sričių žinių, mokytis užsienio kalbų, ugdyti kūrybiškumo, verslumo ir kitus gebėjimus, o tai yra sąlygos formuotis laisvai asmenybei, gebančiai prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio pasaulio.

Jau ne kartą teko išgirsti, jog VDU Švietimo akademija siūlo ir gretutines pedagogikos studijas. Kuo šios studijos skiriasi nuo bakalauro studijų?

Gretutinės pedagogikos studijos, pirmiausia, yra išskirtinės tuo, kad jas galima pasirinkti jau pirmame kurse, šalia savo pagrindinės studijų programos. Šios programos tikslas yra suteikti svarbiausias pedagoginei veiklai reikalingas žinias ir išugdyti gebėjimus, suteikiančius galimybę taikyti įgytas žinias pedagoginėje ar švietimo veiklose. Tuo jos ir skiriasi nuo bakalauro studijų, kadangi yra mažesnės apimties ir baigus jas studentai įgyja mokytojo kvalifikaciją. Tai reiškia, jie gali dirbti mokykloje, o kuo gali dirbti, tai jau yra kitas klausimas. Tarkime, studentas studijuoja istoriją, tai tikrai neretai renkasi gretutines pedagogikos studijas ir šalia istorijos bakalauro laipsnio įgyja mokytojo kvalifikaciją. Šios studijos yra labai patrauklios studentams, nes jos taip pat yra inovatyvios. Jų metu yra perteikiamos stipriausios edukologijos mokslo krypties mokslininkų patirtys, inovatyvūs mokymo(si) metodai ir t.t. Juk naujos kartos mokytojas turi būti žingeidus, kūrybiškas bei sumanus, todėl siekiame, kad studentai įsitrauktų į įvairias švietimo veiklas. Turiu paminėti, kad taip pat šių studijų metu pusę laiko užima pedagoginės praktikos pasirinktose mokyklose, kuriose studentai dažniausiai lieka dirbti. Gretutinių studijų metu daugelis studentų atranda save kaip mokytoją. Tikrai galiu teigti, kad apskritai tokias studijas renkasi labai motyvuoti studentai, žinantys ko nori.

Metų metus žiniasklaidoje vis dažniau aptarinėjama didelė švietimo problema – būsimų pedagogų stygius. Kokios srities pedagogų šiuo metu labiausiai trūksta? Kokios srities pedagogiką dažniausiai renkasi būsimi mokytojai?

Kaip jau žinoma ir iš žiniasklaidos, mokytojų stygius Lietuvoje yra labai dramatiškas. Mokytojų trūksta kiekvienoje mokykloje ir jis yra jaučiamas įvairiose srityse ir tiek didžiuosiuose miestuose, tiek mažesniuose. Jeigu įvardinti labai konkrečiai, tai turbūt būtų STEAM mokytojai: fizikos, chemijos, matematikos, taip pat trūksta ir ikimokyklinio, ir priešmokyklinio, pradinio ugdymo mokytojų. Iš esmės šiuo metu Švietimo akademijoje visose studijų programose yra besimokančių būsimųjų mokytojų, tačiau jeigu reiktų išskirti tai daugiausiai studentų yra pasirinkę pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo programą, taip pat populiari programa yra ikimokyklinė ir priešmokyklinė pedagogika. Taip pat turiu paminėti, kad populiarios yra fizinio ir sveikatos ugdymo programa, kalbų ugdymo kryptis, specialioji pedagogika ir kt.

Kiek žinome, vienas iš būdų šią problemą spręsti – būsimų mokytojų skatinimas studijų laikotarpiu. Koks jis yra?

Rengiant mokytojus, nemenkas dėmesys skiriamas yra jo visapusiškam ir įvairialypiam išsilavinimui, ir kiekvieno studento savirealizacijai. Yra suteikiamos galimybės įgyti įvairių sričių žinių, mokytis užsienio kalbų, ugdyti įvairius gebėjimus Švietimo akademijos praktinėse laboratorijose. Studentams siūlomos stažuotės arba praktikos užsienyje, kurių metu jie gali įsitraukti į švietimo veiklas įvairiose Europos sąjungos šalyse ir institucijose, bendradarbiauti su užsienio kolegomis, visa tai prideda prie būsimų mokytojų skatinimo studijų metu.

Kaip manote, ar jauni žmonės prisibijo mokytojo darbo tik dėl atviroje erdvėje pabrėžiamo ar dažnai net pašiepiamo atlyginimo. Gal problemos mokytojo darbe yra visai kitur? Ar jas įmanoma išspręsti?

Sunku pasakyti, kur čia slypi problema. Atlyginimas gal ir yra viena iš problemų. Tačiau dažnai pastebime, kad jauni žmonės labai yra įtikėję tam tikrais stereotipais apie mokytojo darbą. Jiems atrodo, kad tai labai varginantis ir neįdomus, gal net nuobodus darbas. Nors aš su tuo nesutikčiau. Netgi sakyčiau atvirkščiai – mokytojo darbas yra labai įdomus. Tu nuolat turi megzti santykius, turi sekti naujoves. Aš manau, kad jaunas žmogus, kuris tikrai domisi ir nori tapti mokytoju, pastebi, kad šiai profesijai yra skiriamas dėmesys, kad yra kuriamos aplinkos, kuriose galėtų augti savimi pasitikintys, nebijantys iššūkių, aktyvūs, kompetentingi mokytojai.

Viena iš Jūsų mokslinių tyrimų sričių – mokymasis visą gyvenimą. Kaip galvojate, kuo mokymasis visą gyvenimą praturtina mūsų kasdienybę? Ar pedagogo mokymasis visą gyvenimą tai tik vadovėliai ir seminarai, o gal ir naujas pamatytas spektaklis ar valanda pasiplepėjimo su mokiniais apie jų rutiną, atrastą programėlę ar kitus jiems svarbius, nemokyklinius dalykus?

Tai yra viena iš  mano tyrimų sričių. Savaime aišku, kad žinių, įgūdžių, mokymo(si) metodų ir t. t., kurios įgyjamos universitete, neužtenka visam gyvenimui. Mokymas(is) suteikia žmogui galimybių prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, naujų technologijų, nuolat atsirandančių pokyčių. Taigi, šiame besikeičiančiame pasaulyje svarbiausia tampa naujausia informacija, žinios ir įgūdžiai. Tai reiškia, turi būti sudarytos sąlygos nuolat mokytis. O kas tai gali padaryti geriau jeigu ne pats žmogus. Taigi, mokytojai ir ne tik, ir visa visuomenė turime priprasti ir prisitaikyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias, nes nuolatinis patirties įgijimas ir galimybė mums nuolat mokytis ir tobulintis yra svarbiausia vertybė. Tuo tikslu kokybiško visą gyvenimą trunkančio mokymo(si) galimybės yra būtinos visiems žmonėms, nepaisant jų profesijos. Ir visiškai pritariu Jūsų klausimui, mokytojo – ir vėlgi visų kitų profesijų asmenų mokymas(is) taip pat turi būti suderintas su nacionalinės kultūros ypatybėmis ir visuomenės socialinėms reikmėmis. Tai reiškia, kad pamatytas spektaklis, diskusija su pažįstamu, su mokytoju, su draugu ar tėvais, tai taip pat prisideda prie mokymosi visą gyvenimą principo.

Trumpai nusakykite, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras mokytojas.

Mano nuomone, tai turi būti nuolatos besimokantis ir ieškantis naujovių, gebantis ir norintis pažinti savo mokinius, turintis aiškius tikslus bei siekinius. Žinoma, prie viso to pridėčiau atsakingas, kantrus ir daug kitų būdvardžių, bet jeigu trumpai, tai būtų mano pirmi išvardinti.

Kokius išskirtumėte mokytojo darbo pliusus?

Turbūt didžiausias ir maloniausias pliusas, kad tu nuolat sukiesi tarp jaunų, energingų asmenybių (šypsosi). O jeigu rimtai, tai mokytojas yra nuolatos judantis, turbūt, tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek psichologiškai. Šiame darbe tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos. Turbūt būtų neteisinga mokytojui nuolatos būti tokiam pačiam arba nuolatos naudoti tuos pačius mokymo metodus, todėl kiekviena pamoka nepriklausomai nuo to, kiek metų kalbi mokiniams apie daugybą ar dalybą, tampa vis nauju atradimu. Kasdien ieškai vis naujų būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Apskritai mokytojo profesija reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Neužtenka būti geru savo dalyko žinovu, reikia mokėti pateikti informaciją, naudotis technologijomis, būti tarptautišku, nuolat sekti pasaulio įvykius, turėti savo nuomonę aktualiais globaliais klausimais. Kaip yra sakoma, kad mokytojas ne profesija, o gyvenimo būdas.

Šiomis dienomis nėra lengva atrasti žmones, palaikančius sprendimą būti mokytoju. Kaip apeiti visuomenės peršamą nuomonę apie numenkinamą pedagogo darbą? Ką patartumėte žmogui, norinčiam, tačiau nedrįstančiam rinktis pedagogo kelią?

Manau, jeigu žmogus yra labai abejojantis dėl šios profesijos, daugiau besivadovaujantis peršamomis nuomonėmis apie mokytojo darbą, tai jis neturėtų rinktis šios specialybės. Mokytojo profesija yra skirta tiems, kurie nebijo klysti, atpažinę savo klaidas mokosi iš jų, siekia užsibrėžtų tikslų, yra atsakingi, tolerantiški, savimi pasitikintys bei laisvi asmenys. Todėl žmogaus, svarstančio apie pedagogikos studijas, motyvacija galėtų būti susijusi su noru būti naujos kartos mokytoju lyderiu, atsakingu už visuomenės raidą. Taigi aš skatinčiau tuos, kurie vertina šias atsakomybes bei supranta, kad mokytojo profesija yra labai atsakingas darbas, kuriam yra reikalingos tam tikros prigimtinės savybės.