Justina BOGUŽAITĖ
Kiekvieną dieną sukame galvas, kuo apsirengti, kokius aksesuarus pasirinkti, kaip suderinti drabužius tarpusavyje, kad jaustumėmės patogiai. Drabužiai yra puikus savęs išreiškimo būdas, juk renkamės tokius drabužius, kurie mums patinka – pagal spalvas, medžiagas, stilių ir pagal tai, kurie labiausiai tinka ir atitinka asmenybę. Kiekvienas esame savo unikalaus stiliaus autoriai.
Adolfina ZAIDĖ
Kai skaitai šį tekstą, žiema jau turbūt įsibėgėjo. Atsikėlus iš lovos vėliau, dienos šviesoje pabūti išeina tik keletą valandų. Nežinau, kaip tu tvarkaisi su vitamino D trūkumu, bet aš dar spalį sau sakiau, kad įvesiu kėlimosi su saule režimą. Tai tokia praktika, kai pradedi dieną tada, kada pateka saulė tam, kad kuo daugiau laiko praleistum šviesoje. Tačiau paskelbtas karantinas ir paskaitos online nugramzdino mane į melancholišką būseną. Ryte išgirdusi žadintuvą iškart žvelgdavau pro langą, o ten – susiraukęs dangus. Vidinėje „keltis/nesikelti“ kovoje iškildavo mintis – ir koks gi skirtumas, ar atsikelsiu anksčiau, ar vėliau? Vis tiek reikės tūnoti namie.
Justina BOGUŽAITĖ
Metai praskriejo neįprastai greitai, nors didžiąją dalį jų ir atrodė, kad laikas sustojęs. Pasaulį aprėpusi pandemija išmušė visuomenę iš įprastų vėžių, pristabdė socialinį gyvenimą ir apskritai atnešė daugybę įvairių pasikeitimų. Vengiame socialinio kontakto, dėvime apsaugines kaukes, dirbame iš namų, nesibūriuojame viešose erdvėse ir kt. Tačiau pasikeitė ne tik gyvenimo ritmas, darbai ir mokymasis. Kartu pasikeitė ir mąstymas bei vertybės. Šventinis kalėdinis laikotarpis ir adventas – metas, kurį įprastai praleidžiame su šeima, draugais, linksmai besišnekučiuodami, dalindamiesi dovanomis, skanėstais ir apsikabinimais. Šiemet šventės kitokios – mažame šeimos rate, nepasimatant su išsiilgtais giminaičiais, tik susimojavimu ir linkėjimų perdavimu per telefoną ar kompiuterį. Nepaisant to, šventės neturi būti liūdnos, nors ir esame pavargę bei suirzę dėl suvaržymų. Taip pat tai ramybės ir susikaupimo metas, kai apgalvojame viską, ką nuveikėme per šiuos metus ir ko išmokome. Puikus metas grąžinti skolas, pamiršti pykčius ir nuoskaudas, „išsivalyti“ prieš Naujuosius metus.
Evelina BACIUŠKAITĖ
Šių metų kovo 13-ąją dieną Vytauto Didžiojo universiteto studentus pasiekė pirmoji žinia apie studijų perkėlimą į internetinę erdvę dėl COVID-19 grėsmės. Staiga auditoriniai užsiėmimai buvo pakeisti nuotolinėmis paskaitomis, o savo dėstytojus studentai matė jau tik per mažytį langelį kompiuterio ekrane. Tačiau ne tik paskaitų įpročiai buvo pakeisti. Šalia atsirado ir VDU menų ir sporto organizacijos, kurių veikla tam tikrais būdais taip pat turėjo virsti nuotoline. Tik ar tai padaryti iš tiesų buvo lengva ar išvis įmanoma?
Justina BOGUŽAITĖ
Su vis dar džiuginančia saule ir vasariška šiluma į mūsų duris pasibeldė nauji mokslo metai. Miestą užplūdo pasimetę, tačiau žinių ištroškę pirmakursiai ir sugrįžę vyresnių kursų studentai. Dauguma šių neeilinių mokslo metų laukė su nerimu ir nežinomybe po pavasario semestro, kuris, persikėlęs į nuotolinę erdvę, sukėlė daug streso studentams bei patiems dėstytojams. Sumaištį sukėlusi pandemija kasdien verčia susimąstyti: o kaip bus šiandien, kitą dieną, kitą savaitę?
Karantino paskelbimas Lietuvoje iššūkių sukėlė visiems, universitetas – ne išimtis. Nuo kovo 16 d. VDU vos per keletą dienų perėjo nuo auditorinio mokymosi prie paskaitų vykdymo nuotoliniu būdu. Vieniems ši situacija tapo puikia proga daugiau laiko skirti sau ir savo aplinkai, kitiems galbūt atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Dalinamės universiteto dėstytojų ir studentų mintimis apie tai, kaip jiems sekėsi tęsti semestrą karantino metu.
Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ
Šiame pasaulyje viskas laikina. Gali tikėti, gali ne, tačiau mes gyvename neamžinai. Ir tik ši egzistencija yra laikina stotelė. Tikėk, kad viską gali, tavęs nevaržo jokios ribos. Ko norėtum? Kokias svajones išpildytum? Nereikia verkti, kad dabar neturi to, ką turi tavo pažįstamas. Viskas tik laikina. Kada nors turėsi viską, galėsi tai parodyti visam pasauliui. Atrasti naujų dalykų, pažinti naujas vietas ir kultūras.
Polina SIDELOVA
“To be modern is not a fashion, it is a state. It is necessary to understand the history, and he who understands the history knows how to find continuity between that which was, that which is, and that which will be”.
Le Corbusier
Viktoriia SLYVKA
Have you ever thought of kindness as a tool for being happy? I had not until last semester when I took a course in ‘Positive Psychology’ in our lovely Vytautas Magnus University. Actually, this course changed me somehow. The main idea of it was to understand the phenomenon of a happy life and try fulfilling one’s personal life with this pleasant feeling. But what was more important, we had to do at least one good act during this course, no matter what that was. This self-teaching of kindness sharing lasted for three months.
Viktorija REKSTYTĖ
Rašytoja L. S. Černiauskaitė romano „Kvėpavimas į marmurą“ antrame viršelyje rašė, kad pirmosios knygos, kurtos dar mokyklos laikais, kiekvieną žodį keverzojo ranka. Pasak autorės, kūrinys „Kvėpavimas į marmurą“ „jau sąžiningai atbelstas kompiuteriu“. Ši autorės patirtis parodo, kaip technologijos pasistūmėjo į priekį ir tai, kad automatizacija pakeičia procesą, nesvarbu, iš kurios perspektyvos žvelgtume. „Spausdinimo mašinėlė pakeitė anglų poeziją bei prozą, o iš tikrųjų ir pačius rašytojų mąstymo įpročius“, ‒ knygoje „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“ teigia kanadiečių filosofas M. McLuhanas. Pasak jo, spausdinimo mašinėlė suteikė žodžio kirčio laisvę ir sujungė skirtingas sritis. „Spausdinimo mašinėlė artimai susiejo rašymą, kalbėjimą ir leidybą“, ‒ tuometinį technologinį laimėjimą apibūdina mokslininkas.