Ugnė BALIUTAVIČIŪTĖ
Jo veidas man taip primena vaikystę. Apskrito veido su duobutėmis skruostuose, nuoširdžia šypsena ir žibančiomis, didelėmis akimis. Prisimenu medumi ištepliotas rankas, griebiančias viską, kas tik pasitaiko po akimis, uogiene nugleizotą veidą ir besišypsančias akis, žvelgiančias kažkur toli į gilų mišką. Jo skardus balsas rėkiantis, kad laikas eiti valgyti močiutės iškeptų skanėstų. Bėgame tekini, kas greičiau, plaunam rankas ir veidą. Jau ant laiptų pakvimpa traškūs, gintaro spalvos vafliai. Godžiai užsigeriame pienu. Pavalgę vėl bėgame į lauką. Jis paima mane už rankos ir staigiai trūkteli. Susvirduliavusi teškiuosi į balą. Mano mėgstamiausia gėlėta suknelė purvina, nuo veido ir plaukų varva purvini lašai, o keliai gerokai nubrozdinti. Akyse žybteli žvaigždutės. Aš čiumpu vandens žarną, sekundė… ir Jis visas permirkęs. Paskui sušalę ir nuo juoko skaudančiais žandikauliais, sėdim verandoje ir geriam arbatą. Kvapnios mėtos aromatas gerte įsigeria į odą, į veidą, plaukus… Viskas pakvimpa ramybe. Jo pilkos akys tiesiog įsisiurbia į žalią spalvą: medžius, žolę, senojo svirno sieną. Jo šlapi šokolado spalvos plaukai styro į visas puses. Giliai įkvepia ir nusišypso…
Dabar aš visa šlapia sėdžiu to paties svirno prieangyje. Tiesa, tik ne baloje išsimaudžiusi, bet šalimais tekančioje upėje. Vanduo vėsokas, net šaltas, juk dar tik gegužės pradžia, tačiau taip gera pabūti. Va čia. Šioje akimirkoje sustoti. Pamiršti rutiną, nesibaigiančius darbus ir tiesiog leisti sau pabūti tai mažai mergaitei. Nors kartą išsiteplioti veidą uogiene ir nesigėdyti. Bent kartelį įlįsti į rūsį ir kyštelt pirštą į medaus puodą, paskui dar nudžiauti nuo stalo padėtus šviežiai iškeptus sausainius ir nesijausti kaltai. Prisidirbti kokių nors bėdų ir juoktis… Taip garsiai kikenti iš visų plaučių. Gaudyti aidą palaukėj. Ganykloje atsigulti į minkštą žolę, pamedituoti su karvėmis. Pagainioti vištas po kiemą. O paskui nuleidus galvą atklausyti močiutės moralo ir prižadėti taip nebedaryti. Tačiau, kas čia tokio? Visas pasaulis su manimi kartu. Beveik niekas nebeatsimena, koks jausmas bėgti per pievą basomis, per rasotą žolę saulei dar tik tekant? Koks jausmas įtraukti į plaučius gaivaus ir salsvo eglių kvapo? Aš pati jau nebeprisimenu. Nei bėgimo per rasotą žolę, nei miško ošimo, nei paukščių balsų. Gaila. Seno svirno durys pritariamai girgžteli.
Jis tyliai padeda arbatos puodelį ant staliuko greta kušetės ir atsargiai atsistoja. Spigina akimis į tolį, į miško tankmę. Tada Jo akys apsiniaukia, o kaktoje įsimeta gili raukšlė. Jis miško vaikas. Ten Jo namai. O mano namai čia. Akimis palydžiu Jį iki kol pradingsta tarp medžių. Aš rami. Jis dar grįš rytoj. Ir mes vėl bėgiosim po lauką, gainiosim vienas kitą, o močiutė gal iškeps kokių nors blynelių, o paskui vėl sėdėsim čia verandoje, sušalę, pavargę, o gal ir vėl šlapi, tačiau be galo laimingi.
Atsistoju nuo svirno ir lėtai pajudu trobos link. Saulė leidžiasi. Oras staiga pasikeičia: renkasi pilki debesys, vėjas pakyla ir sušiaušia mano palaidus plaukus. Aš negrabiai nubraukiu juos nuo veido ir įsistebeilyju į mišką. Ten, kur gyvena ramybė. Ten, kur gyvena Jis. Ten, kur laikas neegzistuoja. Bent jau man. Pradeda lynoti. Greitu žingsniu nuskubu į verandą ir klesteliu ant pavargusios kušetės. Paimu į rankas puodelį su mėtų arbata. Giliai įkvepiu ir nusišypsau…
